Ankstesnėje šio straipsnių ciklo dalyje rašiau apie Europos Sąjungos užsienio politikos iššūkius, kuriuos jai žada 2020-ieji metai (o galbūt ir visas ateinantis dešimtmetis). Šioje dalyje taip pat ruošiuosi per daug nenutolti nuo tarptautinio konteksto ir apžvelgti svarbiausius prekybos ir finansų, technologijų bei vadinamųjų žaliųjų klausimų keliamus iššūkius ES ir galimas šių politikos sričių perspektyvas 2020-iesiems metams.
Ekonomika nerodo veržlaus augimo
Protekcionizmas ir antiglobalistiniai reiškiniai, nuo kurių krūpčioja visas neoliberalus elitas, tampa vis labiau aktualiu europinės ekonomikos politikos darbotvarkės klausimu. Globalizmo dvasia, kadaise sklandžiusi Briuselio koridoriuose, miršta ilga, sunkia ir kankinančia mirtimi — ši sistema paprasčiausiai išsisėmė.
Po 2007-2008 m. pasaulinės ekonomikos ir 2009-2014 m. eurozonos krizių ES buvo bandoma įpūsti naujo gyvenimo globalizmui, bet veltui — Europos ekonomika vis dar nerodo to veržlaus augimo, kurio iš jos buvo tikimasi ir kuris padėtų „išaugti“ iš esamų finansinių problemų, ypač Pietų Europoje.
Sukasi nuo globalizacijos į kažką nauja
Išbandę visą arsenalą finansinių triukų (bendros bankininkystės sistemos kūrimą, kiekybinį skatinimą, seną gerą pinigų spausdinimą ir t. t.) ir matydami, kokios vis dar trapios būklės tebėra tiek pasaulinė, tiek europinė ekonomika, Europos technokratai jau supranta, jog atėjo laikas nustoti priešintis ir verčiau pradėti plaukti pasroviui.
Kokius rezultatus gali atnešti šie pokyčiai? Ar jie bus susiję su Kinijos ekspansijos Europoje stabdymu, tam tikrų vadinamųjų „nacionalinių čempionų“ (national champions) subsidijavimu, kai pasirenkami prioritetiniai rinkos sektoriai ir jiems skiriamos finansinės paskatos, o gal net su Naujojo žaliojo kurso (Green New Deal) paneuropine žaliosios ekonomikos vystymo programa?
Prognozuoti nėra paprasta, tačiau iš esmės galima teigti, kad ES ekonomikos tendencijų vėtrungė su girgždesiu sukasi nuo globalizacijos į kažką nauja ir kitką.
Turės tenkintis sumažėjusia parama
2020-tieji taip pat žada derybas dėl naujos finansinės perspektyvos, o kartu ir naujo europinės paramos laikotarpio 2021-2027 metams. Kaip ir prieš kiekvieną naują paramos laikotarpį, derybos dėl šio pasižymės laužomomis ietimis, Višegrado šalių demaršais ir daugelio vadinamųjų ES naujokių nusivylimu.
Valstybės narės, kurios yra pasiekusios ES ekonominio išsivystymo rodiklius (tarp jų ir Lietuva), galimai turės tenkintis sumažėjusiais europinės paramos dydžiais. Jeigu šie metai bus tie, per kuriuos baigsis Brexito tragikomedija su nuolatiniais pažadais ir atidėliojimais, galima tikėtis ir rimtesnių europinio biudžeto apkarpymų, nes Britanija su savimi išsineštų 11-17 proc. ES biudžeto (tiesa, yra svarstomi įvairūs būdai šiems nuostoliams sumažinti, tokie, kaip neperdirbto plastiko ir kiti mokesčiai ir kt.)
Politinio nepasitenkinimo gaisrai
Visi šie pokyčiai lemia naujus įtampos taškus Senajame žemyne — per 2004 m. plėtros bangą įstojusios valstybės narės, susidūrusios su europinės paramos apkarpymais, bus akivaizdžiai nusivylusios, taigi jose gali kilti politinio nepasitenkinimo gaisrų (čia galima papokštauti, kad euroskepticizmas yra atvirkščiai proporcingas europinei paramai — kuo jos daugiau, tuo mažiau euroskeptikų ir atvirkščiai).
Tuo tarpu nauji ambicingi europiniai ekonominiai projektai gali dar labiau supykdyti ir taip susipykusią Šiaurės ir Pietų Europą, nes „nacionalinių/Europos čempionų“ subsidijavimas ar Naujasis žaliasis kursas būtų dosniausi Vokietijai, Prancūzijai ir dar galbūt Italijai, t. y. didžiausiems Europos industriniams centrams, o didumai Pietų Europos su gerokai mažesniu pramonės ir inovacijų potencialu tektų gerokai mažesnės investicijos.
Teks mokytis lanksčiai laviruoti
Apskritai galima teigti, kad pastaruoju metu pasauliui sparčiai kintant globalioje ekonomikoje atsiranda labai daug neapibrėžtumo, taigi ES neišvengiamai teks mokytis lanksčiai laviruoti šiuose pokyčiuose.
Gera naujiena ta, kad Europa yra ne sykį įrodžiusi, jog joje užtenka tam tikro gaivalo, kuris subombarduotą ir nustekentą žemyną įgalina atstatyti per pusantro dešimtmečio, o bloga — kad Europa visada buvo ir bus susiskaldžiusi, o jos istorijoje gausu pavyzdžių, kai unikalios progos keistis, kurti ir klestėti buvo paprasčiausiai neišnaudotos.
Konkurencingumas ir naujosios technologijos
Buvęs Belgijos ministras pirmininkas ir Europos liberalų ir demokratų aljanso (ALDE), neseniai pakeitusio pavadinimą į „Atnaujinkime Europą“ (Renew Europe), pirmininkas Guy Verhofstadtas savo knygoje Paskutinis Europos šansas. Idealo paieškos kritikuoja ES konkurencingumo politiką ir gana išsamiai aprašo Europos pramonės nuosmukį.
Anot jo, „Europos Komisijoje sėdintys biurokratai ir Konkurencijos generalinis direktoratas dar nesuvokia, kad gyvename globalizuotame pasaulyje, kuriame konkurencijos politika turi būti įgyvendinama viso žemyno, o ne nacionaliniu ar regioniniu lygmeniu“ [1.].
Tikras lūžio taškas
Kaip jau minėjau, visai gali būti, kad 2020-ieji bus tam tikras lūžio taškas, turintis potencialo iš esmės pakeisti šią situaciją.
Kadangi į pramonės politiką ES žvelgiama kaip į svarbiausią įrankį, galintį padėti aplenkti pasaulinius konkurentus, blokas ateityje vis dažniau bus priverstas susidurti su realybe, suvokiant, kad gana atsargus iki šiol vyravęs požiūris į įvairaus plauko naujas ateities technologijas, tokias kaip dirbtinis intelektas ar save valdančios transporto priemonės, tampa nesuderinamas su ekonominėmis ambicijomis [2.]. Tai galėtų tapti vienu įdomesnių šio lūžio taško aspektų.
Skaitmeninės ekonomikos plėtra
Naujoji Europos Komisija vienu iš savo prioritetų yra paskelbusi vadinamosios skaitmeninės ekonomikos plėtrą panaudojant naujausias technologijas.
Komisija taip pat yra numačiusi persvarstyti valstybės pagalbos taisykles, kad būtų galima efektyviau remti keletos narių finansuojamus pažangiausius projektus [3.].
Tai atlikti buvo nuspręsta, kai kelios valstybės narės pareiškė, jog griežtos valstybės pagalbos ir jungtinių projektų taisyklės tapo kliūtimis įmonėms, norinčioms augti ir tapti Europos čempionėmis (be kita ko, raginimai peržiūrėti šias taisykles sustiprėjo susidūrus su smarkia JAV ir Kinijos kompanijų konkurencija) [4.].
Nuo 2014 m. ES leidžiama viešaisiais pinigais finansuoti tarpvalstybines mokslinių tyrimų ir plėtros iniciatyvas, svarbias Europos pramonės ateičiai (ryškiausias tokių iniciatyvų pavyzdys — „Airbus“ sėkmės istorija aštuntajame XX a. dešimtmetyje), o šiuo metu svarstoma dar labiau palengvinti sąlygas savotiškų ateities erbasų paramai [5.].
Ką finansuoti iš valstybių iždo?
Visgi bloko narės mano, kad Komisija nepakankamai remia tokius tarpvalstybinius projektus ir turėtų dar labiau palengvinti sąlygas — 2018 m. gruodį ir 2019 m. spalį 19 valstybių paprašė supaprastinti ir pagreitinti leidimų suteikimo procedūras svarbiems europiniams bendro intereso projektams (Important Projects of Common European Interest) ir išaiškinti, kokias išlaidas būtų galima finansuoti iš valstybių iždo [6.].
Prancūzija ir Vokietija, kurios buvo savotiškos konkurencijos taisyklių peržiūrėjimo lyderės, taip pat yra paskelbusios bendrą manifestą „XXI amžiui tinkama Europos pramonės politika“ [7.].
Be kita ko, reikia paminėti, kad daugybė dirbtinio intelekto sistemų jau naudojamos sveikatos priežiūros, švietimo, užimtumo ir baudžiamosios teisės srityse — vyksta sunkvežimių be vairuotojų bandymai, vystomos naujos žaliosios technologijos (green tech), aviacijos ir kosmoso milžinės, tokios kaip „Airbus“ ir „Boeing“, taip pat „Uber“ ir „McDonald‘s“ daug investuoja į dronų technologijas ir netgi oro taksi, o Europos vyriausybės jau naudojasi veido atpažinimo technologijomis, beje, neatsižvelgdamos į pagrindinius privatumo ir pilietinių laisvių klausimus [8.].
Klimato kaita — egzistencinė grėsmė
2020 m. žada būti ypatingai svarbūs ir ne mažiau įdomūs žaliosios politikos srityje.
Ko gero, kiekvienas jau yra girdėjęs (ar netgi skaitęs Europos žiniose) apie Europos Komisijos pasiūlytą ambicingąjį Naująjį žaliąjį kursą, kuriuo siekiama peržiūrėti šiltnamio dujų rodiklį iki 2030 m., sukurti ištisą paketą žaliųjų strategijų, planų ir finansinių mechanizmų, taip pat siekti, kad ES per ateinančius trisdešimt metų taptų pirmuoju pasaulyje klimato atžvilgiu neutraliu kontinentu bei pasaulio lydere žiedinės ekonomikos srityje [9.].
Gera žinia yra ta, kad Komisija ne vienintelė laiko klimato kaitą egzistencine grėsme — Europos Parlamentas taip pat sustiprino savo retoriką, lapkritį balsuodamas dėl rezoliucijos, skelbiančios klimato kaitą ekstremalia situacija, o Naująjį žaliąjį kursą ir tikslą pasiekti neutralumą klimato atžvilgiu iš esmės palaiko ir bloko narės [10.].
Tebeegzistuoja skirtis
Tačiau, kad ir kaip būtų, žaliaisiais klausimais taip pat vis dar tebeegzistuoja skirtis tarp žaliąsias iniciatyvas tradiciškai palaikančių Europos vakarinių ir nuo anglių priklausomų rytinių (arba vadinamųjų senųjų ir per 2004 m. plėtros bangą ir vėliau įstojusių naujųjų) narių.
Ko gero, labiausiai nuo anglių sektoriaus ES priklausanti Lenkija tikina galinti pasiekti klimato neutralumą iki 2050 m. (ES, be jokios abejonės, kainuotų daug valios ir pinigų siekiant įtikinti Lenkiją taip pasielgti), tačiau nėra jokių praktiškų užuominų, kad Varšuva iš tiesų planuotų kokį nors radikalų (ir tuo pačiu brangų) savo ekonomikos pertvarkymą [11.].
2020 m. europinės žaliosios politikos laukia ir daugiau iššūkių, vienas iš kurių bus suformuluoti bendrą poziciją dėl kovos su klimato kaita tikslų padidinimo iki 2030 m. iki Jungtinių Tautų klimato kaitos susitikimo (Conference of Parties, COP26), kuris vyks šių metų lapkritį [12.].
Žaliosios technologijos žemės ūkyje
Kita vertus, galima tikėtis, kad Naujasis žaliasis kursas jau šiemet sukels rimtų disputų ir politinių kovų, ir ypač Europos Komisijoje, nes už Naująjį žaliąjį kursą atsakingam vykdančiajam Komisijos pirmininkės pavaduotojui socialistui Fransui Timmermansui iš esmės tenka politinė atsakomybė už jo įgyvendinimą, o visus žaliojo kurso finansinius aspektus kontroliuoja kitas vykdantysis Komisijos pirmininkės pavaduotojas — konkuruojančiai dešiniajai Europos liaudies partijai priklausantis Valdis Dombrovskis [13.].
Europos Komisija taip pat pabrėžia žaliųjų iniciatyvų ir naujų technologijų poreikį europiniame žemės ūkio sektoriuje, ypač modernizuojant bendrąją europinę žemės ūkio politiką tam, kad ši taptų veiksmingesnė, konkurencingesnė ir ekologiškesnė.
Taigi 2021-2027 m. laikotarpiu šioje politikos srityje didžiausias dėmesys, kaip žadama, bus skiriamas technologinėms naujovėms, skaitmeninimui ir moksliniams tyrimams, siekiant didinti derliaus apimtis ir mažinti gamybos sąnaudas ilguoju laikotarpiu, taip pat gerinti aplinkos būklę, padedant ūkininkams geriau vykdyti naujus griežtesnius aplinkosaugos reikalavimus [14.].
[1.] Verhofstadt, G. Paskutinis šansas Europai. Idealo paieškos. Vilnius: Tyto Alba, 2018.
[9.] https://www.europoszinios.lt/europos-naujasis-zaliasis-dylas-ir-kiti-zalieji-dylai-%EF%BB%BF/