JAV užsienio politikos pokyčiai Izraelio atžvilgiu

Pastaruoju metu žiniasklaida mirga pranešimais apie JAV ir Irano įvykius. Tačiau bent jau lietuviškoje žiniasklaidoje vargiai galima rasti daugiau informacijos apie JAV santykius su Izraeliu, juolab, kad situacijai Vidurio Rytuose šie santykiai yra ypatingai reikšmingi, o į valdžią atėjus prezidentui Donaldui Trumpui, JAV užsienio politika Izraelio atžvilgiu ėmė sparčiai kisti. Su Izraeliu susiję JAV užsienio politikos sprendimai šiuo metu taip pat yra ypač svarbūs ir reikalingi Izraelio ministrui pirmininkui Benjaminui Netanyahu, kuris yra kaltinamas korupciniais nusikaltimais ir versdamasis per galvą dreifuoja vidaus politikos chaose. Tačiau šie JAV užsienio politikos pokyčiai neabejotinai turės daug platesnių pasekmių, ypač Izraelio ir palestiniečių taikos procesui, JAV ir Izraelio santykiams su Vidurio Rytų ir kitomis valstybėmis bei transatlantiniams JAV ir Europos Sąjungos ryšiams. Galimų pasekmių taip pat neišvengs ir Lietuvos užsienio politikos kursas. 

Kintanti užsienio politikos kryptis 

2017 m. prezidentas D. Trumpas pripažino Jeruzalę Izraelio sostine, 2018 m. JAV oficialiai atidarė ambasadą Jeruzalėje, 2019 m. vasarį JAV tarptautinio vystymosi agentūra (The United States Agency for International Development, USAID) ryšium su terorizmu nutraukė paramą palestiniečiams Vakarų Krante ir Gazos Ruože, kovą JAV pripažino Golano aukštumas Izraelio teritorija, o visai neseniai JAV valstybės sekretorius M. Pompeo pareiškė, jog Izraelio naujakurių gyvenvietės Vakarų krante pačios savaime neprieštarauja tarptautinei teisei [1.]. Pastarasis pareiškimas demonstruoja ryškų JAV politikos posūkį nuo ankstesnių administracijų, nausėdijas Vakarų Krante laikiusios prieštaraujančiomis tarptautinei teisei, pozicijos.  

JAV sprendimas pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine iš esmės gali būti traktuojamas kaip simbolinis veiksmas, tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, jis sukėlė nemažai ažiotažo, ypač tarp palestiniečių ir šalių, palaikančių vadinamąjį dviejų valstybių sprendimą (two-state solution). Tai savo ruožtu dar labiau paaštrino dešimtmečius užsitęsusį Izraelio ir Palestinos konfliktą, nes žydai Jeruzalę laiko nedaloma istorine Izraelio sostine, o palestiniečiai rytinę Jeruzalės dalį, Izraelio okupuotą per 1967 m. Šešių dienų karą, nori paskelbti savo sostine. Tiesa, Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja JAV sprendimą pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine pripažino negaliojančiu. 

Nepaisant to, tokį JAV sprendimą lydėjo ambasados Jeruzalėje atidarymas, o netrukus po to Sirijai priklausiusių Golano aukštumų, kurias Izraelis okupavo Šešių dienų karo metu, pripažinimas Izraelio teritorija. Per tą patį Šešių dienų karą dar buvo okupuotas tuo metu Kairo kontroliuotas Sinajaus pusiasalis (po 1979 m. taikos sutarties pasirašymo Izraelio grąžintas Egiptui), taip pat Gazos Ruožas ir Jordanijos kontroliuojama Vakarų Kranto teritorija. Šios dvi teritorijos — Gazos Ruožas ir Vakarų Krantas — sudaro Palestinos valstybę, dalinai pripažįstamą tarptautinės teisės ir turinčios stebėtojos statusą Jungtinėse Tautose. 

Iš Gazos ruožo į Vakarų Krantą 

Dar 2005 m., Izraeliui priėmus sprendimą iškeldinti žydų naujakurių gyvenvietes iš Gazos, buvo manoma, kad bekompromisį Izraelio nacionalizmą keičia ilgalaikės taikos su palestiniečiais siekimas. Tarptautinė ir vietos žiniasklaida šį įvykį nušvietė kaip protingą ir savalaikį sprendimą, padėjusį Izraeliui atsisakyti vieno iš „karštųjų“ žydų ir arabų konflikto taškų (kadangi žydai Gazos Ruože sudarė mažumą, iki 2005 m. vasaros Izraelio kariai turėjo saugoti šioje teritorijoje esančias izoliuotas jų naujakurių kolonijas nuo palestiniečių teroro grėsmės). Tuo metu pasaulio žiniasklaida taip pat mirgėjo antraštėmis apie istorinį įvykį ir sveikintiną teritorinio kompromiso idėjos pavyzdį, taip pat pasigirsdavo ir dar optimistiškesnių balsų, esą tai gali būti žingsnis vadinamojo dviejų valstybių sprendimo link.  

Vis dėlto ne taip optimistiškai nusiteikę proceso stebėtojai — tarp jų ir šio teksto autorė — prognozavo, kad toks sprendimas ilgainiui tik dar labiau destabilizuos padėtį, o, užleidęs Gazos teritoriją palestiniečiams, Izraelis savo ruožtu toliau plės ir stiprins savo įtaką Vakarų Krante. Neilgai trukus praktiškai buvo galima įsitikinti, jog žydų išsikraustymas iš Gazos Ruožo sukėlė tik dar daugiau chaoso — saugumo situacija nepagerėjo, humanitarinė krizė neatslūgsta, o pati Gazos teritorija ir toliau faktiškai tebėra okupuota (dėl to sprendimas apleisti Gazos Ruožą net buvo pradėtas vadinti istorine klaida, o pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta kalbų, kad reikia atkurti Izraelio nausėdijas Gazoje). 

Negana to, Izraelio įtakos stiprinimas Vakarų Krante pastaruoju metu įgauna vis didesnį pagreitį, ministrui pirmininkui B. Netanyahu paskelbus savo ketinimus aneksuoti visas žydų naujakurių gyvenvietes Vakarų Krante kartu su Jordano slėniu ir Vakarų Krante esančia Negyvosios jūros šiaurine dalimi [2].  

Ką mano pasaulis? 

Jungtinės Tautos Vakarų Krantą laiko okupuota teritorija, o naujų nausėdijų kūrimą joje — rimta kliūtimi taikos su palestiniečiais procesui. Tačiau, nors pagal tarptautinę teisę žydų naujakurių gyvenvietės Vakarų Krante yra neteisėtos, Jungtinių Tautų rezoliucijos nėra teisiškai įpareigojančios. 

JAV valstybės sekretoriui M. Pompeo pareiškus, kad žydų nausėdijos Vakarų Krante savaime neprieštarauja tarptautinei teisei, Izraelio ministras pirmininkas B. Netanyahu išsakė nuomonę, kad toks JAV pareiškimas yra istorinės neteisybės atitaisymas ir paragino kitas valstybes pasekti JAV pavyzdžiu [3.]. 

Tuo tarpu Europos Sąjunga tokį JAV veiksmą pasmerkė ir konstatavo, kad bloko pozicija dėl šių gyvenviečių išliko nepakitusi. Buvusios Europos Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai F. Mogherini pareiškime teigiama, jog visa su nausėdijomis susijusi veikla tarptautinės teisės atžvilgiu yra neteisėta ir naikinanti dviejų valstybių sprendimo bei ilgalaikės taikos perspektyvas, todėl Europos Sąjunga primygtinai ragina Izraelį nutraukti bet kokią su žydų naujakurių gyvenvietėmis susijusią veiklą, laikantis savo kaip okupacinės valdžios įsipareigojimų [4.]. 

JAV pozicija taip pat sukėlė palestiniečių rūstybę ir sulaukė atgarsio arabų pasaulyje. Palestiniečių pareigūnai pareiškė, kad JAV neturi legitimių įgaliojimų atšaukti tarptautinės teisės nutarimų ir įteisinti Izraelio nausėdijas [5.], sukritikavo prezidentą D. Trumpą, kuris vietoje tarptautinės teisės pasirinko „džiunglių įstatymus“, ir tokį JAV sprendimą pavadino smūgiu teisingumui bei taikai. Jordanijos užsienio reikalų ministras po šio sprendimo netgi perspėjo JAV apie „pavojingas pasekmes“ [6.].  

Kas toliau? 

Beveik neabejojama, kad vis labiau švelnėjanti JAV pozicija Izraelio atžvilgiu ir konkrečiai pozicija dėl naujakurių gyvenviečių Vakarų Krante padidins jų aneksijos tikimybę [7.] — dėl to vadinamasis dviejų valstybių sprendimas taptų praktiškai neįmanomas. 

Kita vertus, naujakurių gyvenviečių Vakarų Krante klausimas ilgą laiką buvo laikomas viena didžiausių kliūčių Izraelio ir palestiniečių taikos procesui, nes abi pusės yra sutarę žydų gyvenviečių ir Jeruzalės likimą spręsti paskutiniame vadinamųjų taikos derybų etape [8.]. Palestiniečiams reikalaujant, kad Izraelis iškeldintų visas nausėdijas iš Vakarų Kranto, o B. Netanyahu tvirtinant, kad to niekada nebus, ir vietoje gyvenviečių iškeldinimo Izraelis jas verčiau aneksuos, viltys, kad po ilgo laiko pagaliau pavyks pasiekti taikos susitarimą atrodo naiviau nei bet kada [9.]. 

Šiuo metu Izraelio ministrui pirmininkui pareikšti kaltinimai korupcija, dėl ko jis visai neseniai turėjo atsistatydinti net iš keturių jam priklausiusių ministrų postų (pagal Izraelio įstatymus, ministrai, kuriems pareikšti kaltinimai ar kurie yra teisiami, negali eiti savo pareigų, tačiau ši nuostata netaikoma premjerui), bet, nepaisant to, jo vadovaujamos konservatyvios pakraipos partijos „Likud“ populiarumas nemažėja. Kita vertus, šalyje jau kuris laikas tvyro politinis chaosas — jau po dvejų rinkimų partijoms niekaip nesiseka suformuoti daugumos, o vyriausybė iš esmės yra neveiksni. Taigi JAV pareiškimas dėl Vakarų Kranto naujakurių gyvenviečių (kartu su B. Netanyahu laimėjimu „Likud“ lyderio rinkimuose bei Izraelio Aukščiausiojo Teismo sprendimu nenagrinėti prieš jį nukreiptos peticijos) gali būti suvokiamas kaip svari politinė parama į teisinius nemalonumus patekusiam ir valdžioje išsilaikyti siekiančiam ministrui pirmininkui.  

Tiesa, JAV valstybės sekretorius M. Pompeo paneigė kalbas apie motyvaciją politiškai remti B. Netanyahu, pareiškęs, jog jo išdėstyta pozicija dėl žydų nausėdijų teisėtumo nebuvo susijusi su Izraelio vidaus politika [10.]. Vis dėlto taip pat reikia paminėti, kad JAV pastaruoju metu pasigirsdavo kaltinimų (ypač iš demokratų stovyklos) prezidentui D. Trumpui, jog šis kišasi į Izraelio vidaus politiką, proteguodamas B. Netanhayhu, ypatingai po to, kai JAV pripažino Golano aukštumas Izraeliui, mat šis politinis manevras kaip tik sutapo su priešrinkiminiu laikotarpiu Izraelyje. Tačiau šiuo atveju derėtų atsižvelgti ir į tai, kad ir Izraelis, ir JAV turi bendrą priešą Iraną (kurio atžvilgiu JAV užsienio politika, į valdžią atėjus prezidentui D. Trumpui, taip pat smarkiai pakito), o tai savo ruožtu irgi gali paaiškinti šių dviejų valstybių ir jų lyderių suartėjimą. Įdomumo dėlei taip pat verta paminėti gana keistą paradoksą, jog, nors JAV žydai tradiciškai daugiau balsuoja už demokratus, respublikonų prezidentas D. Trumpas yra ypač populiarus ir mėgstamas Izraelyje. 

Kaip tai paveiks Lietuvą? 

JAV pradėjus aktyviai remti Izraelio ekspansinę politiką, o Europos Sąjungai pabrėžiant, kad ji yra nesuderinama su tarptautine teise, Lietuva bent jau pastaruoju metu laikėsi arčiau europinės daugiašalės politinės linijos, pvz., svarstydama palestiniečių atstovybės atidarymo klausimą ar nepripažindama Jeruzalės Izraelio sostine Jungtinėse Tautose. Prezidentas G. Nausėda dar rinkimų kampanijos metu yra pareiškęs, kad Jeruzalės klausimu palaiko Europos Sąjungos poziciją (tuo tarpu į prezidento postą taip pat kandidatavęs S. Skvernelis palaikė JAV sprendimą pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine ir netgi užsiminė apie tai, kad Lietuvos ambasadą taip pat reikėtų perkelti į Jeruzalę). 

Kita vertus, Lietuvai ypatingai svarbus strateginės partnerystės su JAV klausimas bei saugumo garantijos, ji taip pat nėra pripažinusi Palestinos valstybės. Be to, joks Lietuvos atstovas nepasirašė buvusių Europos šalių užsienio reikalų ministrų viešo laiško, remiančio vadinamąjį dviejų valstybių sprendimą bei kritikuojančio JAV pasiūlytą Izraelio ir palestiniečių taikos planą ir jau aptartus JAV užsienio politikos pokyčius [11.], o vizito Lietuvoje metu B. Netanyahu neslėpė per ryšių su Lietuva stiprinimą norintis atsverti Europos Sąjungos kritiką Izraeliui, pvz., Irano klausimu. Taigi Lietuvos užsienio politikos dėl Izraelio iš esmės negalima laikyti monolitine, labai aiškiai apibrėžta ir nekintančia, o greičiau priklausančia nuo virtinės išorinių faktorių, vidinių politinių konsteliacijų ir netgi už užsienio politiką atsakingų personalijų. 

Tas pats, beje, pasakytina ir apie JAV, turint galvoje D. Trumpo vienašališką politiką, taip pat ir apie Izraelį, kurio ministro pirmininko iniciatyva pastaruoju laikotarpiu Izraelis vis labiau tolo nuo Vakarų plačiąja prasme ir palaikė gan glaudžius santykius su Višegrado šalimis, kai tokios šio regiono šalys, kaip Lenkija ir Vengrija, yra galvos skausmas Europos Sąjungai dėl nuolatinių teisės viršenybės ir demokratijos principų pažeidinėjimų. Taigi jei po kovą vyksiančių (jau trečių per maždaug metų laikotarpį) nacionalinių rinkimų Izraelio užsienio politikos kursas nepasikeis darant politinius pasirinkimus Izraelio atžvilgiu, Lietuvai teks nelengvas uždavinys laviruoti tarp Izraelio ir Europos Sąjungos interesų.  

Pastaruoju metu, suprastėjus transantlantiniams santykiams bei vis dažniau išsiskiriant JAV ir Europos Sąjungos pozicijoms (ir ypatingai tuo atveju, jei D. Trumpas bus perrinktas ir JAV užsienio politika Izraelio atžvilgiu smarkiai nesikeis), Lietuvai, be kita ko, gali tekti laviruoti tarp JAV bei europinių interesų tiek su Izraeliu susijusiais klausimais, tiek plačiąja prasme. Kaip mažai ir su Rusija besiribojančiai valstybei, Lietuvai gyvybiškai reikalinga NATO apsauga ir fizinis JAV buvimas šalyje. Tuo tarpu vienos iš Europos Sąjungos lyderių — Prancūzijos — prezidentas E. Macronas neseniai išsakė abejones NATO, taip pat yra sukritikavęs JAV politiką Vidurio Rytuose. Kiek ironiška čia tai, kad tiek kai kurie Europos Sąjungos lyderiai, tiek Donaldas, tiek Bibi (tokia mažybine vardo Benjaminas forma įprasta vadinti B. Netanyahu visuomenėje, žiniasklaidoje ir net tarp politikų) kartkartėmis vis mėgsta padraugauti su Lietuvoje, švelniai tariant, ne itin mėgstamu Rusijos prezidentu V. Putinu, o tai tik dar labiau komplikuoja situaciją. Taigi, jei tokios draugystės tęsis, o transatlantiniai santykiai ir toliau šlis, Lietuvai vis dažniau teks daryti nelengvus strateginius pasirinkimus.