Lapkričio 30 d. Vilniuje vykusioje konferencijoje „Įvaizdžio politikos kaina“, kurią organizavo A. Maldeikienės europarlamento kabinetas, buvo kalbama apie viešojo diskurso, informacinės erdvės ir politikos plačiąja prasme kokybę, viešųjų debatų kultūrą bei įvaizdžio politikos kainą valstybei ir visai visuomenei.
Problemos esmė
Visi konferencijos dalyviai pripažino, kad dabartinė Lietuvos politikos ir žiniasklaidos padėtis esanti apverktina. Tiek politikoje, tiek žiniasklaidoje, o galiausiai — ir pačioje visuomenėje dominuoja forma be turinio, politinis diskursas ir informacinė erdvė stokoja niuansų, o didžiausio susidomėjimo sulaukia publikos dėmesį prikaustančios emociškai patrauklios žinutės, kurios iš esmės neatlieka tikrųjų politikai bei žiniasklaidai priskiriamų funkcijų informuoti visuomenę ir/ar spręsti visai visuomenei aktualias, dažnai sistemines problemas. Kita vertus, praradusios savo tikrąsias funkcijas, politika ir žiniasklaida jau kuris laikas gyvena savotiškoje simbiozėje, egzistuodamos vien tam, kad aptarnautų viena kitos oportunistiškus interesus.
Vadybos ir ekonomikos universiteto (ISM) politikos mokslų profesorė I. Matonytė pažymėjo, kad žiniasklaida domisi politinėmis programomis iš oportunistinių sumetimų, nes tai leidžia uždirbti už programų viešinimą. Todėl žiniasklaidai yra mažiau įdomus rinkėjų nuomonių atspindėjimas politikų darbe ir apskritai viešojoje politikoje. Kita vertus, anot I. Matonytės, sąmoningų rinkėjų taip pat nėra daug, nes visuomenės lūkesčiai iš esmės yra nukreipti į ateitį, tad politikai ir žiniasklaida neatsispiria pagundai formuoti „gelbėtojų“ kultūra grįstą viešąją nuomonę, užuot siekę kuo tiksliau atspindėti rinkėjų lūkesčius.
Tokiu būdu politinės programos tampa savotiškais vaizdiniais, tačiau, kaip nurodė I. Matonytė, tokia šiuo metu informacinėje erdvėje dominuojanti įvaizdžio komunikacija iš esmės yra patologija, nesuderinama su demokratijos kokybe. Anot jos, normaliomis sąlygomis politiniai sprendimai iš esmės neturi daug ką bendro su įvaizdžiu ir turi remtis ekspertinėmis žiniomis, suinteresuotų šalių lūkesčiais bei visuomenės nuomone.
Tokia iškreipta situacija, kai nei politikai, nei žiniasklaida iš esmės nebeatlieka savo tikrųjų funkcijų, sukuria savotišką užburtą ratą, kuriame neišvengiamai pralaimi ir nuošalyje lieka viešasis interesas bei visa visuomenė. Dėl to ilgainiui visuomenė tampa nebepajėgi reflektuoti svarbiausios informacijos ir praranda bet kokį susidomėjimą viešaisiais reikalais. Politika ir žiniasklaida esant tokiai situacijai lieka tik erdvės, kurios aklai prisitaiko prie klientų, ir toks užburtas ratas nuolat kartojasi.
Kaip iki to priėjome?
Be problemos konstatavimo, konferencijos dalyviai taip pat mėgino ieškoti atsakymų į klausimus, kas paskatino tokio užburto rato susiformavimą ir ką reikėtų daryti siekiant pakeisti dabartinę situaciją. Žurnalistas ir vienas pirmųjų viešųjų ryšių specialistų Lietuvoje A. Katkevičius iškėlė mintį, jog turinio ir formos susikeitimas informacinėje erdvėje yra ne tik Lietuvos problema, bet ir globalus reiškinys. Anot jo, turiniui užleidus vietą formai informacinėje erdvėje ir viešajame diskurse, sąvokos „politikos scena“ jau nebereikia suprasti perkeltine prasme. Šio reiškinio priežasčių jis linkęs ieškoti 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktų suformuotoje komunikacijoje, kai į realybę staiga įsiveržė simbolinė erdvė, sukėlusi milžinišką rezonansą visoje Vakarų civilizacijoje.
Anot A. Katkevičiaus, būtent nuo tada politikai pradėjo gyventi simbolinėje vizualinės raiškos erdvėje — mus nuolat bombarduojant didžiuliams kiekiams informacijos, žinutės, kuriomis norima patraukti dėmesį, turi turėti didžiulį emocinį poveikį. Ilgainiui visuomenės jautrumo slenkstis tokioms žinutėms auga, tokiu būdu suformuojant uždarą ir iš esmės ydingą ratą, kai reikalingos vis stipresnės emocijos.
Žinomas blogeris, viešai komentuojantis ekonomikos klausimus, ir buvęs Vilniaus universiteto lektorius J. Mundeikis iškėlė idėją, jog viešojo sektoriaus institucijos ir žiniasklaida neatsveria nekokybiškos politikos, todėl politikos lauke idėjų kovas iš esmės pakeitė viešieji ryšiai. Anot jo, politika miršta dėl apverktinos viešojo sektoriaus, švietimo ir žiniasklaidos kokybės. Atsidūrusi tokioje situacijoje visuomenė bunka, nebepasitiki institucijomis, viešasis gyvenimas jai tampa nebeįdomus, todėl vieninteliu būdu patraukti visuomenės dėmesį tampa sensacingos žinutės apie nuolatinius partijų atsinaujinimus, naujus „gelbėtojus“ ar tariamą gerovės valstybę.
Kalbėdamas apie dabartinę žiniasklaidos padėtį, „Armėno radijo“ podkasto įkūrėjas M. Sukesian įvardijo visą virtinę problemų, kurios ir toliau diskredituoja žiniasklaidą, skatindamos vis gilėjančią krizę. Anot jo, žurnalisto profesija Lietuvoje diskredituojama, nes, įsivyravus maksimalaus srauto klikbeito žurnalistikai, žurnalistiniai tyrimai labiau primena imitacijas, o ne objektyvias ir išsamias analizes. Be to, žurnalistai pastaruoju metu tampa baikštūs ir vis labiau priklausomi, o situaciją dar labiau apsunkina žiniasklaidos priklausomybė nuo viešųjų pirkimų ir politinių užsakymų, mokesčių vengimas bei pajamų nelygybė redakcijose.
Įvaizdžio politikos kaina ir pasekmės
Viešaisiais ryšiais grindžiama politika ir žiniasklaida į viešąją erdvę iškelia tik joms pačioms parankius klausimus, už borto palikdama nemažiau svarbias (o galbūt net svarbesnes) ir visai visuomenei aktualias problemas, apie kurias nei politikai, nei žiniasklaida kalbėti apskritai nėra linkę, nes jiems tai paprasčiausiai nenaudinga. Tokioje situacijoje nuošalyje paliekamas viešasis interesas ir imama kurti savotiška uždara alternatyvi tikrovė, iš kurios ištrūkti gali toli gražu ne kiekvienas.
A. Maldeikienės padėjėjas Europos Parlamente G. Alasevičius šią problemą aptarė iš esminės svarbos visuotinai aktualių, tačiau Lietuvos politikų ir žiniasklaidos dažnai ignoruojamų klausimų ir atskirų valstybių interesų perspektyvos. Anot jo, tai, kas svarbu Lietuvai, skirtingai nei mano vietos politikai ir žiniasklaida, nebūtinai turi rūpėti visam likusiam pasauliui. Tuo tarpu tokios valstybių sienas peržengiančios problemos kaip klimato kaita, dažnu atveju Lietuvos politikų atmetamos kaip palyginti nereikšmingos, žiniasklaidoje bent jau iki šiol buvo nušviečiamos pakankamai dozuotai ir atsainiai.
G. Alasevičius pažymėjo, kad nuolatinis susirūpinimas vietinės reikšmės problemomis, atsisakymas pripažinti naujus geopolitinius bei aplinkosauginius iššūkius ir platesnio politinio konteksto ignoravimas, Lietuvoje sukuria savotišką saviizoliaciją ir iškreiptą pasaulio vaizdą, kuris ne tik trukdo objektyviai žvelgti į tikrovę — tokioje situacijoje mūsų šalis netenka galimybių būti geriau matoma tiek Europoje, tiek visame pasaulyje. Be to, apibrėždama savo nacionalinius interesus ir vietą Europoje, Lietuva taiko negatyvią saviidentifikaciją, visų pirma pabrėždama ne tai, su kuo ji siekia tapatintis, bet tai, su kuo neturėtų būti identifikuojama („mes esame ne už kažką, o prieš Rusiją”). Tokiu būdu, anot G. Alasevičiaus, Lietuva tampa savotiška vieno klausimo valstybe, kurioje daugybė aktualių klausimų ir problemų nurašoma vien dėl to, kad visas dėmesys ir pastangos skiriamos nuolatiniam kalbėjimui apie tai, kas mes nesame ir su kuo nenorime būti.
Po 27 metų į Lietuvą iš JAV grįžęs Jeilio universiteto absolventas, ekonomikos ir finansų ekspertas V. Navickas, konferencijos metu kalbėjęs apie Lietuvos įvaizdį JAV, sakė, jog Lietuvoje ir JAV dominuojantis mūsų šalies suvokimas kardinaliai skiriasi — Lietuvos politikų ir žiniasklaidos patraukliomis žinutėmis kuriamas viešasis diskursas neleidžia mums adekvačiai reflektuoti to, kad kitoje Atlanto pusėje esame traktuojami ne kaip strateginiai partneriai, o greičiau kaip antrarūšiai žmonės iš regiono, kurį JAV prezidentas netgi yra supainiojęs su Balkanais. Anot V. Navicko, Lietuvos lūkesčiai gynybos srityje taip pat nebūtinai sutampa su JAV ir NATO vyraujančiu suvokimu.
Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas V. Bakas pažymėjo, kad neturininga politika, besiremianti išimtinai viešaisiais ryšiais, tampa ypatingai pažeidžiama korupcijos. Tokiu būdu statybos, prekybos ir energetikos sektoriuose formuojasi neteisėti galios centrai, kuriems lengviausia daryti įtaką vadinamiesiems įvaizdžio politikams, stokojantiems realių idėjų. Anot V. Bako, toks politinius sprendimus priimančių pareigūnų pažeidžiamumas atveria kelius valstybės užvaldymui ir sisteminei korupcijai, o ši žala turi ne tik moralinę ar idėjinę, bet ir aiškią finansinę išraišką — dėl korupcijos kiekvienais metais Lietuva praranda kone 5 mlrd. eurų vertės. V. Bakas taip pat iškėlė realios atsakomybės už neteisėtus korupcinius veiksmus nebuvimo problemą ir pridūrė, jog situaciją dar labiau apsunkina tai, kad paprastai valstybės intereso atstovavimui skiriamo prokuroro galios, palyginti su dešimtimis brangiai apmokamų advokatų, korupcijos bylose būna smarkiai ribotos.
Ką daryti?
Dabartinė situacija informacinėje erdvėje ir apskritai viešajame diskurse diskredituoja pačią politikos sąvoką. Politika, kaip visai visuomenei aktualių problemų sprendimo įrankis, netenka turinio, o, remiantis vien forma, negalima tikėtis ir to, jog kada nors bus judama šių problemų sprendimo linkme. Todėl visi konferencijos dalyviai vieningai sutiko, kad dabartinė ydinga ir, deja, sisteminė situacija Lietuvos politikoje bei žiniasklaidoje negali būti pakeista lengvai ir greitai.
G. Alasevičius praktiniais pavyzdžiais iliustravo situaciją Lietuvos žiniasklaidoje, kuri iš esmės jau yra praradusi savo pirminę objektyvios informacijos teikimo funkciją, o M. Sukesian suabejojo vadinamosios naujosios medijos galimybėmis, siekiant ištrūkti iš dabartinės įvaizdžio politikos sukurto ir palaikomo užburto rato. Savo ruožtu, V. Navickas pažymėjo, jog dėl kalbos barjero Lietuvos viešoji ir informacinė erdvė yra uždara informacijai iš Vakarų, o A. Katkevičius konstatavo, kad bent jau kol kas apskritai nemato potencialo Lietuvos politikoje.
Kita vertus, A. Maldeikienė pabrėžė, kad nesikoncentravimas į viešuosius ryšius ir įvaizdžio klausimus nesutrukdė jai laimėti vietos Europos Parlamente. Be to, jos rinkimų kampanijai nebuvo naudojami biudžeto pinigai, o apsiribota tik kukliomis rinkėjų suaukomis lėšomis. Kaip vieną iš būdų dabartinei situacijai keisti ir prisidėti prie polinės sistemos reabilitavimo ji įvardino siekį 2020 m. Seimo rinkimams suburti žmonių komandą, kuri vadovautųsi idėjomis, o ne viešaisiais ryšiais.
A. Katkevičius sakė, kad nuo pat 2000 m. JAV prezidento rinkimų, kai į šį postą kandidatavo G. W. Bushas ir A. Gore‘as, visuomenės pažiūros ėmė skirtis itin nedidele persvara, ir tai tapo ypač akivaizdu stebint pastarojo meto įvykius, tokius kaip Brexitas ar paskutiniai JAV prezidento rinkimai. Jo nuomone, šie metai gali būti suvokiami kaip savotiškas lūžio taškas, kai visuomenėje pamažu ima rastis savirefleksija, kurią skatina nenoras tenkintis informaciniu greitmaisčiu.
M. Sukesian iškėlė idėją, kad žiniasklaidos turinio kokybė galėtų pagerėti, jei vartotojai būtų pratinami mokėti už turinį, o V. Bakas akcentavo, kad, siekiant išvengti įvaizdžio politikos dominavimo viešajame diskurse su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, visuomenė turi būti visapusiškai šviečiama apie korupcijos žalą. Visi konferencijos dalyviai taip pat vieningai sutarė, kad pakeisti esamą ydingą situaciją gali padėti švietimas ir alternatyvios informacijos sklaida. Būtent šia prasme konferenciją apie įvaizdžio politikos kainą derėtų suvokti kaip vieną pirmųjų žingsnių, kuriais siekiama atkreipti dėmesį į pastarojo meto politikos ir žiniasklaidos krizę ir paskatinti pokyčius Lietuvos viešojoje erdvėje.
Renginio įrašą galite rasti čia.
