Praėjusią savaitę minėjome pasaulinę Žemės dieną. Tai — puiki proga dar kartą pasigilinti į vadinamųjų žaliųjų tikslų įgyvendinimą Europos Sąjungoje ir apžvelgti ateityje planuojamus tikslus bei iniciatyvas.
Iniciatyvos vs. rezultatai
Pastaruoju metu tiek Europoje, tiek pasaulyje apie klimato kaitos reiškinį vis dažniau kalbama kaip apie egzistencinę grėsmę. Įvairiais lygiais viena po kitos priimamos naujos politinės iniciatyvos, Paryžiaus susitarimu toliau plėtojamas globalaus masto klimato kaitos režimas, į kovą su klimato kaita vis aktyviau įsitraukia įvairios visuomenės grupės, nevyriausybinės organizacijos ir netgi korporacijos.
Tačiau, reikia pažymėti, kad, kalbant apie klimato kaitą, dažniau tenka išgirsti ar perskaityti informaciją apie naujas klimato politikos priemones nei apie jau pasiektą pažangą (ar regresą) įgyvendinant jau esamas.
Taigi kyla klausimas, ar klimato kaitos politikos iniciatyvos iš tiesų veikia, ar vis dėlto lieka tik tuščios deklaracijos? Ir kaip sekasi įgyvendinti šias iniciatyvas?
Nors atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros mastai sparčiai didėja, taip pat įvairiais lygiais taikomos kitos kovos su klimato kaita priemonės, kartu auga ir iškastinio kuro vartojimas.
Tokį augimą lemia augantis energijos poreikis, o šį poreikį savo ruožtu diktuoja pasaulio populiacijos augimas ir ekonominis vystymasis.
Tiesa, trumpą atokvėpį nuo teršalų pasauliui suteikė globali pandemija. Tačiau nors dėl pandemijos lemto ekonominio sąstingio teršalų emisijos į aplinką rekordiškai sumažėjo, šis taršos sumažėjimas buvo tik trumpalaikis.
20-20-20
Pagal vadinamąjį Klimato ir energetikos paketą 2020 metams (2020 climate & energy package), neoficialiai žinomą 20-20-20 pavadinimu, iki 2020 metų ES įsipareigojo pasiekti, jog 20 proc. čia suvartojamos energijos būtų pagaminta iš atsinaujinančiųjų išteklių, 20 proc. būtų sumažintos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos ir 20 proc. padidintas energetinis efektyvumas.
Eurostato 2019 metų duomenimis, 20 proc. atsinaujinančiųjų išteklių tikslas buvo beveik įgyvendintas, ES lygiu pasiekus 19,7 proc. atsinaujinančiųjų išteklių energijos nuo bendro galutinio energijos suvartojimo [1.].
Atsižvelgdamos į bendrą europinį 20 proc. tikslą, valstybės narės taip pat prisiėmė teisiškai įpareigojančius nacionalinius atsinaujinančių išteklių energijos įsipareigojimus. Kaip joms sekėsi šiuos įsipareigojimus įgyvendinti, galite pamatyti Eurostato sudarytame grafike [2.]. Beje, Lietuva savo nacionalinį 23 proc. atsinaujinančiųjų išteklių energijos įsipareigojimą 2020 metams praktiškai jau buvo pasiekusi dar 2013 metais [3.]!
Pagal tą patį Klimato ir energetikos paketą 2020 metams ES buvo įsipareigota 20 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas (nuo 1990 metų lygio). Europos aplinkos agentūros 2020 metų duomenimis, yra požymių, jog 2020 metais įvykęs ekonomikos nuosmukis savotiškai „pasitarnavo“ smarkiai sumažindamas išmetamų teršalų kiekį.
Agentūros duomenimis, 2019 metais šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos ES buvo sumažintos 26 proc. nuo 1990 metų lygio, tačiau dėl Brexito šis skaičius sumažėjo iki 24 proc. [4.]. Taigi emisijų sumažinimo tikslas 2020 metams buvo viršytas.
Pagal Klimato ir energetikos paketą ES lygiu taip pat buvo įsipareigota iki 2020 metų 20 proc. padidinti energetinį efektyvumą (t. y., paprastai tariant, mažinti energijos suvartojimą). Eurostato duomenimis, 2019 metais pirminis energijos suvartojimas 27-iose ES valstybėse nuo tikslo 2020 metams atsiliko 3 proc. (palyginimui — 2006 metais pirminis energijos suvartojimas ES nuo 2020 metų tikslo atsiliko net 15 proc.) [5.].
Ambicijų stoka
Galima teigti, jog su vadinamųjų 20-20-20 tikslų įgyvendinimu iki 2020 metų ES sekėsi gana neblogai, ir šią misiją iš esmės galime laikyti įgyvendinta.
Tačiau nemažai aplinkosaugininkų ir žaliosios politikos ekspertų šioje vietoje kelia klausimą, jog galbūt 20-20-20 tikslų įgyvendinimą lėmė ne (ar ne tiek) visos ES pastangos, kiek aplinkybė, jog šie tikslai tiesiog nebuvo pakankamai ambicingi. Tai netiesiogiai leido suprasti ir Europos Parlamentas, paraginęs 2030 metams išsikelti ambicingesnius tikslus.
Dėl 20-20-20 tikslų ambicingumo abejonių kelia ir Lietuvos atvejis. Kaip jau buvo minėta aukščiau, Lietuva savo nacionalinį 23 proc. atsinaujinančiųjų išteklių energijos įsipareigojimą 2020 metams praktiškai jau buvo pasiekusi dar 2013 metais, t. y. likus septyneriems metams iki numatyto termino ir praėjus vos dvejiems metams po paties įsipareigojimo.
2009 metais, kai buvo priimta direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, kuria Lietuva ir įsipareigojo dėl minėto 23 proc. rodiklio, atsinaujinančių išteklių dalis galutiniame energijos suvartojime Lietuvoje sudarė beveik 20 proc. Iš esmės tai reiškė, jog per dešimtmetį, t. y. nuo 2010 iki 2020 m., Lietuva turėjo padidinti atsinaujinančių išteklių dalį viso labo 3 proc.!
Būtent ši statistika ir verčia kelti klausimą, ar Lietuvai iškeltas tikslas (dėl kurio tuo metu ji reiškė gan ciniškus nuogąstavimus, jog esą nebus pajėgi jo pasiekti) buvo pakankamai ambicingas.
Juolab kad lyginant su kitomis ES valstybėmis narėmis, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energijos dalis jau nuo stojimo į ES buvo santykinai didesnė, visų pirma dėl biomasės potencialo, t. y. reikšmingo malkų, sunaudojamų namų ūkiuose, procento.
Ambicingesnių tikslų link
2030 metams ES įsipareigojo pasiekti, kad mažiausiai 32 proc. suvartojamos energijos būtų iš atsinaujinančiųjų išteklių, 32,5 proc. padidinti energetinį efektyvumą ir 40 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas (nuo 1990 metų lygio).
Tiesa, pernai gruodį ES lyderiai preliminariai sutarė šį tikslą padidinti iki 55 proc., tokiu būdu priartinant ES prie globalaus Paryžiaus klimato susitarimo tikslų.
Pagrindinis Paryžiaus susitarimo tikslas yra užtikrinti, kad vidutinės pasaulio temperatūros didėjimas būtų gerokai mažesnis nei 2 laipsniai pagal Celsijų palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu, dedant pastangas, kad temperatūros didėjimas neviršytų 1,5 laipsnio.
Kaip jau yra rašę Europos žinios, nepriklausomos mokslinės analizės platformos „Climate Action Tracker“(CAT) duomenimis, šiuo metu ES indėlis įgyvendinant Paryžiaus klimato susitarimo tikslą yra traktuojamas kaip nepakankamas [6.].
Tiesa, nors ES pastangos suvaldyti klimato kaitą ir yra vertinamos kaip nepakankamos, reikia pripažinti, jog ji išlieka globalios klimato politikos lydere. Kaip išsiaiškinsime vėliau, ES pavyzdys klimato politikos srityje taip pat yra labai svarbus kitoms Paryžiaus susitarimo šalims.
Beje, Kinijos indėlis į šio susitarimo pagrindinį tikslą vertinamas kaip „smarkiai nepakankamas“, o JAV — kaip „kritiškai nepakankamas“ [7.].
Grynosios ir bendrosios emisijos
Grįžtant prie ES lyderių preliminariai sutarto 55 proc. emisijų mažinimo tikslo 2030 metams, viskas nėra taip paprasta kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Čia reikia paminėti, kad pastarieji sutarė dėl grynojo 55 proc. rodiklio (net target), kuris reikštų, jog išmetamų teršalų kiekis būtų balansuojamas ne tik mažinant emisijas, bet ir jas šalinant ar neutralizuojant [8.].
Tuo tarpu bendrasis rodiklis (gross target), kokį ES yra nusistačiusi dabar, rodo faktinį teršalų kiekio mažinimą [9.].
Europos žinios taip pat jau ne kartą rašė ir apie ES tikslą iki 2050 metų pasiekti neutralumą klimato atžvilgiu (net zero emissions).
Šis tikslas reiškia, jog teršalų emisijos ES faktiškai nebus sumažintos iki nulio — kitaip tariant, jų nebus visiškai atsisakyta.
Emisijos greičiau bus neutralizuotos kitomis priemonėmis, t. y. iki 2050 metų bus pasiektas grynasis nulis, neutralumas arba balansas tarp teršalų išmetimo ir jų pašalinimo.
Kas geriau?
Klimato aktyvistai ir žalieji politikai mano, kad faktinis teršalų kiekio mažinimas tikslas, išreikštas bendraisiais rodikliais yra aiškesnis, nes, remiantis šiais rodikliais, galima aiškiai prognozuoti teršalų kiekio mažėjimo trajektorijas [10.].
Jie taip pat mano, kad emisijų mažinimo ir pašalinimo vertinimas pagal atskirus rodiklius padeda išvengti painiavos ir užtikrinti realų emisijų mažinimą ir jų šalinimą, šias tendencijas stebint (o prireikus koreguojant) atskirai [11.].
Artėjant Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių 26-ajam susitikimui (Conference of Parties 26, COP26), tokios detalės (grynasis ar bendrasis ES emisijų mažinimo tikslas 2030 metams) tampa ypač svarbios, nes ES pavyzdžiu greičiausiai paseks Brazilija, Australija, Indonezija ir kitos Konvencijos bei Paryžiaus klimato susitarimo šalys [12.].
Vis dėlto panašu į tai, kad šioje diskusijoje ES laimės grynojo emisijų mažinimo rodiklio, t. y. emisijų neutralizavimo, o ne faktinio mažinimo palaikytojai. Juolab kad dėl 55 proc. grynuoju rodikliu išreikšto tikslo pernai gruodį preliminariai jau susitarė Europos Vadovų Taryba.
Be kita ko, modeliuodama tik grynuosius emisijų mažinimo tikslus, Europos Komisija nesvarstė scenarijų, viršijančių 55 proc. Tokie Komisijos veiksmai (ar greičiau neveikimas) savo ruožtu kirtosi su diskusijomis dėl mažiausiai 55 proc. emisijų mažinimo rodiklio — nors frazė „mažiausiai 55 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų“ [išskirta mano] figūruoja Europos Vadovų Tarybos išvadoje [13.], Komisija realiai neatsižvelgė į Europos Parlamento rekomendaciją siekti 60 proc. [14.], na, o šis — galima teigti — 60 proc. tikslą suformulavimo tiesiog „iš oro“, nes neturėjo Komisijos suformuluotų projekcijų.
Iš kitos pusės, deja, bet panašu, kad net ir galutinai teisiškai įtvirtinus grynąjį 55 proc. emisijų mažinimo rodiklį 2030 metams, nei jau egzistuojančios, nei planuojamos priemonės nėra pakankamai efektyvios jam pasiekti [15.]. Taigi visos diskusijos dėl šio rodiklio padidinimo praktiškai nebetenka prasmės.
Klimato įstatymas
Šis emisijų mažinimo tikslas 2030 metams, dėl kurio vis dar verda aršios diskusijos, teisiškai turėtų būti įtvirtintas ES Klimato įstatyme (European Climate Law).
Jei šiame įstatyme būtų įtvirtintas minėtasis 55 proc. grynasis (teršalų išmetimus ir jų šalinimą balansuojantis) emisijų mažinimo rodiklis, faktiškai emisijos sumažėtų 50,5 – 52,8 proc. [16.].
Kaip jau minėta, valstybės narės per Europos Vadovų Tarybą siekia, kad Klimato įstatyme būtų įtvirtintas būtent 55 proc. grynasis emisijų mažinimo tikslas, tačiau joms prieštarauja klimato aktyvistai ir Europos Parlamentas, kurie savo ruožtu kelia ambicingesnius tikslus.
Šioje vietoje svarbu paminėti, jog didžiausią įtaką sprendimų priėmimui ES lygiu visgi turi pačios valstybės narės, ir, nepaisant įvairių ambicingų iniciatyvų, europinėje praktikoje derybų metu Europos Parlamentas dažnai yra priverstas pastarosioms nusileisti.
Klimato įstatyme taip pat turėtų būti formalizuotas tikslas iki 2050 metų ES pasiekti neutralumą klimato atžvilgiu.
ES pareigūnų teigimu, norint pagaliau priimti Klimato įstatymą greičiausiai reikės dar dviejų derybų raundų. Kitas europinių institucijų atstovų susitikimas šiuo klausimu numatomas kovo 26 dieną.
ES Tarybai šiuo metu pirmininkaujanti Portugalija derybas tikisi užbaigti iki birželio.