Sausio 1 dieną Kroatija oficialiai perėmė pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai. Iki šiol Tarybai pirmininkavo Suomija. Per savo debiutinį pirmininkavimo pusmetį Kroatija vadovaus Tarybos darbui, kuruodama valstybių narių bendradarbiavimą bei europinius politinius sprendimus. Per pirmininkavimo laikotarpį bus surengta beveik pusantro tūkstančio įvairaus lygio susitikimų, o pačioje Kroatijoje numatyta daugiau nei pusantro šimto renginių [1.].
Ką veikia Europos Sąjungos Taryba?
Europos Sąjungos Taryba yra tarpvyriausybinė institucija, atstovaujanti valstybių narių nacionaliniams interesams, taigi pirmininkaujančiai valstybei narei tai puiki proga į europinę politinę darbotvarkę inkorporuoti klausimus, kurie jai yra aktualiausi, ir nacionalines preferencijas. Europos Sąjungos Tarybai arba kitaip — Ministrų Tarybai (Council of the European Union) kartu su Europos Parlamentu priklauso ES teisės aktų leidybos funkcija (Europos Komisijai priklauso šių teisės aktų iniciatyvos teisė pagal Europos Vadovų Tarybos formuluojamas politines gaires).
Europos Sąjungos Taryba — tai institucija, atstovaujanti valstybių narių vyriausybėms, o jos posėdžiuose dalyvauja kiekvienos valstybės narės ministrų lygių atstovai. Nuolatinių narių joje nėra. Priklausomai nuo to, kokia politikos sritis aptariama, į periodiškai vykstančius Tarybos posėdžius kiekviena šalis siunčia už atitinkamą politikos sritį atsakingą ministrą.
Šiuo atveju įdomu (ir pakankamai painu) tai, kad, skirtingai nuo federacinės valstybės modelio, Europos Sąjungoje ministrų kabineto atitikmuo yra Europos Komisija. Tuo tarpu valstybių narių ministrai, t. y. Europos Sąjungos (Ministrų) Taryba atlieka aukštųjų parlamento rūmų vaidmenį.
„Tarybų Europa“
Piliečiams, menkai besidomintiems europine politika, Europos Sąjungos Tarybos funkcijos tampa dar keblesnės, kai sužinoma, jog Europoje esama net trijų vadinamųjų tarybų.
Čia galėtume pašmaikštauti, jog dėl šių trijų institucijų, kurių pavadinime figūruoja žodis „taryba“, Europą iš esmės būtų galima praminti Tarybų Europa. Aiškumo dėlei kitų dviejų tarybų — Europos Vadovų Tarybos ir Europos Tarybos (ji net nėra ES institucija) aptarimą atidėsiu ateičiai, o dabar, vartodama terminą „taryba“, omenyje turėsiu būtent Europos Sąjungos Tarybą).
Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės rotacijos tvarka keičiasi kas pusmetį. Per šį laikotarpį pirmininkaujanti valstybė narė rengia Tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, planuoja posėdžių darbotvarkes, tarpininkauja ieškant konsensuso tarp valstybių narių, dalyvauja europinio biudžeto formavimo procesuose ir bendradarbiauja su kitomis ES institucijomis, ypač su Europos Parlamentu ir Komisija teisės aktų leidybos srityje, taip pat — su Europos Vadovų Tarybos pirmininku ir vyriausiuoju įgaliotiniu užsienio reikalams ir saugumo politikai.
Trejetas
Siekiant užtikrinti politinės darbotvarkės tęstinumą ir nenukrypti nuo strateginio europinės politikos kurso, Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės glaudžiai bendradarbiauja grupėmis po tris šalis.
Tokia trejopa pirmininkavimo sistema vadinama trejetu (trio) — tarkime, dabar trejetą sudaro šį pusmetį Tarybai pirmininkaujanti Kroatija, pirmininkavimą ką tik baigusi Suomija ir prieš tai pirmininkavusi Rumunija.
Ši sistema buvo įvesta 2009 m. Lisabonos sutartimi, pagal kurią trejetas formuoja ilgalaikius europinius politikos tikslus ir rengia bendrą darbotvarkę, nustatydamas politikos sritis bei pagrindinius klausimus, kuriuos Taryba svarstys per 18 mėnesių laikotarpį. Taip pat, be kita ko, trejeto šalys atskirai parengia savo išsamesnę pusmečio pirmininkavimo programą [2.].
Per šipulius į išrinktųjų klubą
Kroatija yra buvusios Jugoslavijos valstybė, kartu su Slovėnija patenkanti į rinktinį buvusių socialistinio bloko valstybių, kurios išbrido iš byrančios sovietijos šipulių ir sėkmingai integravosi į vakarietišką kapitalistinę liberalios demokratijos sistemą, klubą. Šio klubo narėmis taip pat tapo virtinė buvusio Varšuvos pakto šalių: Lenkija, Bulgarija, Vengrija, Rumunija, taip pat Čekoslovakija, tačiau jau po to, kai pasidalijo į dvi valstybes — Čekiją ir Slovakiją, ir Rytų Vokietija (iš tikrųjų jai pačiai stoti nė neprireikė, nes po susivienijimo ji tapo Vokietijos Federacinės Respublikos, jau priklausančios ES, dalimi), o štai Sovietų Sąjungos respublikoms sekėsi ne taip gerai — iš penkiolikos valstybių tai pavyko tik Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Čia paminėtina, jog Gruzija su Ukraina taip pat kelia optimizmo, tačiau jų laukia ilgas ir sudėtingas kelias.
Buvęs socialistinis blokas byrėjo skausmingai, bet kruviniausiai ir tragiškiausiai griuvo Jugoslavija. Šiandien Kroatija yra nuostabus kurortas — bemaž penktadalį jos ekonomikos sudaro turizmo sektorius. Tačiau Kroatija — ne tik turizmo, bet ir intensyvaus eksporto valstybė. Šalis atrodo tvarkingai, vakarietiškai, jos žmonės labai draugiški, infrastruktūra — išvystyta, ir iš pažiūros niekada nepamanytum, kad pusė Kroatijos paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje byrėjo, sproginėjo ir liepsnojo.
Pralaimėtos lažybos
Jeigu būtų reikėję lažintis, dauguma greičiausiai būtų stačiusi už tai, kad paskutiniojo XX a. dešimtmečio išvakarėse, kai byrėjo visos geležinės uždangos, geriausiai socialistinio bloko žūtį išgyvens Jugoslavija.
Ji palaikė, ko gero, šilčiausius santykius su Vakarais, turėjo kone laisviausias ir atviriausias rinkas, o jos perspektyvos, nepaisant dar aštuntajame XX a. dešimtmetyje prasidėjusių ekonominių sunkumų, atrodė gana šviesiai. Vis dėlto istorija ironiškai pademonstravo ką kita — kadaise buvusi socialistinio bloko pirmūnė Jugoslavija savo dienas užbaigė liepsnodama ir skęsdama kraujyje.
Slovėnija ir Kroatija pirmosios pareiškė norą išstoti iš Jugoslavijos. Slovėnijai vienintelei pavyko pasitraukti santykinai neskausmingai ir be rimtų karinių konfliktų, o štai Kroatijai — anaiptol.
Jugoslavijos ašinė valstybė buvo Serbija, serbai ir kroatai turi šimtmečius siekiančią abipusės nesantaikos istoriją, kurios paskutinis puslapis — Kroatijos kolaboravimas su naciais bei fašistais Antrojo pasaulinio karo metu.
Ustašiai, kroatų ultranacionalistai, nužudė tūkstančius žydų, romų ir serbų, todėl Belgradas vargu ar būtų sutikęs taip paprastai paleisti Kroatijos į laisvę, ypač atsižvelgiant į tai, kai joje gyveno nemažai serbų.
Tamsūs šešėliai
Kaip ir visi Balkanų karai, Kroatijos nepriklausomybės karas irgi buvo žiaurus ir kruvinas, nors Kroatija atrodo gana nekaltai, jei turėsime omenyje, kas vyko kitur Jugoslavijoje.
Vis dėlto ji nestokoja pakankamai tamsių šešėlių, vienas iš kurių per stiprūs — Europai (kad ir Rytų) — nacionalistiniai sentimentai.
Kroatijos istorijos vadovėliuose patyliukais yra reabilituojami savo Antrojo pasaulinio karo bei nepriklausomybės kovų nusikaltimai, ultradešiniosios pažiūros yra toleruojamos (jų neslepia daugybė vietos įžymybių, ir mažai kam tas užkliūva), kroatų požiūris į pabėgėlius itin atžarus, o jų miestai yra išmarginti nacionalistiniais ir ultranacionalistiniais grafičiais.
Taigi Kroatija keista šalis — labai dinamiška ir moderni ekonomikos srityje, tačiau socialiai — itin konservatyvi, o vietomis — netgi smarkiai atsilikusi nuo likusios Europos, ypač Vakarų.
Pirmas kartas su pompa ir koncertais
Kadangi Kroatija yra paskutinė prie ES prisijungusi valstybė (bloko nare ji tapo 2013 m.), šis pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai — jai pirmas.
Šalyje šis įvykis yra pažymimas ir apskritai suvokiamas gan pompastiškai. Sausio 9 dieną įvyko oficiali Kroatijos pirmininkavimo pradžiai pažymėti skirta ceremonija nacionaliniame teatre Zagrebe, taip pat buvo surengta šiai progai skirta tarptautinė spaudos konferencija [3.].
Pirmininkavimo pradžia sausio 15 dieną taip pat bus pažymėta koncertu Briuselyje, skirtu specialiai šiai progai, kuri taip pat sutampa su Kroatijos tarptautinio pripažinimo, deklaruoto tuometės Europos ekonominės bendrijos šalių, 28-osiomis metinėmis [4.].
Nors nuo Balkanų karų, kai subyrėjo tuometinė Jugoslavija, praėjo nemažai laiko, Kroatijos ekonomika toli gražu nėra prisivijusi Europos Sąjungos lygio, o šalyje tebeklesti korupcija, dėl ko nemažai kroatų, ypač jaunimo, emigruoja į kitas, daugiau galimybių atveriančias ES šalis [5.].
Taigi pirmininkavimas Kroatijai (kaip ir bet kuriai kitai valstybei narei), be kita ko, gali atverti galimybes pristatyti savo šalį tarptautinei bendruomenei, padidinti jos žinomumą (juolab, kad turizmo sektorius sudaro nemažą dalį Kroatijos ekonomikos), supažindinti tarptautinę bendruomenę su svarbiausiais savo politiniais prioritetais, o kita vertus, skleisti žinias apie europinę politiką nacionaliniu lygiu ir išsamiau pristatyti aktualius europinio lygmens klausimus Kroatijos visuomenei [6.].
Brandos išbandymas
Žvelgiant iš kitos perspektyvos, jau šiuo metu Kroatijos žiniasklaida ir politikai vienu balsu tvirtina, kad Zagrebo pirmininkavimo laikotarpis bus sunkiausias šalies brandos išbandymas nuo pat nepriklausomybės paskelbimo [7.].
Svarbu paminėti, kad Kroatijos pirmininkavimo pradžia sutapo su sausio 5 dieną šalyje vykusiais prezidento rinkimais, kuriuose varžėsi ligšiolinė konservatyvių pažiūrų šalies prezidentė Kolinda Grabar-Kitarovič ir kairysis ekspremjeras Zoranas Milanovičius [8.]. Nors po pirmojo balsavimo turo Z. Milanovičius turėjo nedidelę persvarą, apklausos rodė, jog aiškaus rinkimų favorito nėra [9.]. Vis dėlto pergalė rinkimuose atiteko buvusiam ministrui pirmininkui.
Prezidento galios Kroatijoje yra veikiau reprezentacinės, tačiau naujai išrinktojo prezidento politinės pažiūros vis dėlto gali turėti įtakos Kroatijos pirmininkavimo metu, ypač turint omenyje tai, kad Europos Sąjungos Taryba (ir jai pirmininkaujančios valstybės narės šiuo laikotarpiu) turi galimybes aktyviai atstovauti savo nacionaliniams interesams, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Kroatijos prezidento jurisdikcijai priklauso tokie svarbūs klausimai kaip užsienio politika ir saugumo bei gynybos klausimai.
Drąsi šalis, tačiau Brexito iššūkis ne jai
Savo pirmininkavimo lozungu Kroatija pasirinko šūkį „Tvirta Europa iššūkių pasaulyje“. Turint omenyje šūkyje minimus iššūkius ir siekį išlikti tvirtiems, galima daryti išvadą, kad Kroatija (kaip, beje, ir Lietuva) yra drąsi šalis, juolab, kad ši valstybė narė yra ES naujokė, o pats blokas susiduria su net keliomis vis dar nesuvaldytomis krizėmis.
Vis dėlto sprendžiant patį opiausią derybų dėl tolesnių ES ir Jungtinės Karalystės santykių klausimą Zagrebo vaidmuo nebus reikšmingas, nes Brexitas yra tik šalutinis Kroatijos interesas, o su jo keliamais išties rimtais iššūkiais, ko gero, teks tvarkytis didesnėms ir labiau įtakingoms valstybėms, tokioms kaip Vokietija, kuri pirmininkavimą iš Kroatijos perims šių metų liepos 1 d. [10.].
Besivystanti ir įtakinga Europa
Praėjusių metų gruodžio pabaigoje Kroatijos vyriausybė parengė išsamią pirmininkavimo programą. Penkiasdešimties puslapių dokumente išdėstyti nacionaliniai Kroatijos prioritetai, programa taip pat buvo suderinta su naujomis ES strateginėmis gairėmis 2019-2024 metams bei naujosios Europos Komisijos programa [11.]. Kroatijos pirmininkavimo programa remiasi keturiais esminiais prioritetais — tai besivystanti Europa, jungianti Europa, sauganti Europa ir įtakinga Europa.
Įgyvendinant pirmąjį — „besivystančios Europos“ — prioritetą bus siekiama subalansuoto, tvaraus ir integralaus ES augimo, atsižvelgiant į visų valstybių narių, jų regionų ir piliečių ypatumus ir poreikius [12.]. Turėdama omenyje šį kontekstą Kroatija sieks spręsti ne tik ekonominio vystymosi klausimus, tačiau ir tokius iššūkius kaip klimato kaita ar demografinės problemos [13.].
Antrasis Zagrebo prioritetas — „jungianti Europa“ — yra skirtas politikos sritims, skatinančioms europinės infrastruktūros bei piliečių integraciją. Pagal šį prioritetą Kroatija sieks pagerinti transporto, energetikos ir skaitmeninės infrastruktūrų padėtį bei jų tarpusavio ryšį, taip pat ES piliečių ryšius per švietimą, kultūrą ir sportą [14.].
„Ginančios Europos“ prioritetas reiškia, kad Kroatija sieks skatinti tolesnį ES kaip laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės vystymąsi, paremtą bendromis demokratijos ir teisės viršenybės vertybėmis, stiprins ES vidinį saugumą ir išorinių sienų apsaugą bei informacinių sistemų patikimą ir saugų veikimą, taip pat — atsparumą išorinėms hibridinėms ir kibernetinėms grėsmėms bei dezinformacijai [15.]. Zagrebas taip pat sieks pažangos migracijos bei prieglobsčio ir kovos su terorizmu srityse, stiprindamas bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis [16.].
Galiausiai Kroatija pasisakys už nuoseklios, veiksmingos ir patikimos Europos Sąjungos plėtros politikos tęstinumą — tai bus jos ketvirtasis — „įtakingos Europos“ — prioritetas. Anot Zagrebo, plėtros tęstinumas turėtų skatinti stabilumą, saugumą, tolesnį ekonominį vystymąsi, Europos vienybę ir garsiau girdimą jos balsą pasaulyje [17.].
Miglotos bloko plėtros perspektyvos
Vienas iš paskelbtų Kroatijos pirmininkavimo tikslų yra tęsti derybas dėl tolesnės Vakarų Balkanų šalių, visų pirma, Albanijos ir Šiaurės Makedonijos, integracijos į ES. Vis dėlto europinėje darbotvarkėje bent jau iki šiol figūravo ir derybų su Serbija tęsimas, su kuria Kroatijos santykiai dėl istorinių aplinkybių yra ypač komplikuoti.
Negana to, tokios įtakingos valstybės kaip Prancūzija apskritai turi abejonių dėl tolesnės bloko plėtros [18.]. Taigi šio prioriteto įgyvendinimo perspektyvos, ko gero, nežada Kroatijai nieko gero, bent jau pirmininkavimo laikotarpiu.
