Vasario 28 dieną vienuolika Europos Sąjungos valstybių narių įsipareigojo glaudžiau bendradarbiauti atominės energetikos srityje, taip savotiškai deklaruodamos savo palaikymą atominės energetikos Europoje tęstinumui.
Bendroje deklaracijoje Bulgarija, Čekija, Kroatija, Lenkija, Nyderlandai, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Rumunija ir Vengrija susitarė plėtoti glaudesnį tarpusavio bendradarbiavimą visoje branduolinės industrijos grandinėje.
Būsimo bendradarbiavimo tikslai apima mokslinių tyrimų ir inovacijų skatinimą bei vienodų saugos taisyklių nustatymą pagal geriausią tarptautinę praktiką. Bendra deklaracija taip pat siekiama stiprinti pasirašiusiųjų šalių pramonės sektorių bendradarbiavimą plėtojant ir vystant Europos branduolinius pajėgumus, įskaitant naujas technologijas, tokias kaip maži branduoliniai reaktoriai.
Branduolinės energetikos renesansas Europoje galėtų padėti toliau mažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos, tuo pat metu prisidėdamas prie ambicingų ES klimato tikslų, kurių svarbiausias – iki 2050 metų tapti klimatui neutraliu kontinentu.
Tačiau bent jau artimiausiu metu branduolinės energetikos plėtra Europoje yra gerokai komplikuota ir kelia daugiau klausimų nei siūlo atsakymų. Viena esminių to priežasčių – ES priklausomybė nuo Rusijos atominės energetikos srityje.
Energetinės priklausomybės paradoksas
Stokholme įvykusiame susitikime su vienuolikos minėtų valstybių narių energetikos ministrais dalyvavusi Europos energetikos komisarė Kadri Simson paragino šalis aktyviai dalyvauti partnerystėje dėl mažų modulinių reaktorių ir atsisakyti rusiško branduolinio kuro. Tačiau iš tiesų tai toli gražu nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šiuo atveju netgi galima įžvelgti tam tikrą Europos energetinės priklausomybės nuo Rusijos paradoksą.
Paradokso esmė – iš vienos pusės atominė energetika tarsi turėtų mažinti ES energetinę priklausomybę nuo Rusijos, atsisakant jos gamtinių dujų, tačiau, iš kitos pusės, Rusija yra viena didžiausių pasaulyje branduolinio kuro eksportuotojų, ES tiekianti maždaug 20 proc. urano.
Šiuo atveju Europai greitai persiorientuoti ir pereiti prie alternatyvių branduolinio kuro tiekėjų tikrai nebūtų paprasta. Būtent todėl tokia energetinė ES priklausomybė nuo rusiško branduolinio kuro buvo esminė priežastis, kodėl atominės energetikos sektoriui iki šiol nebuvo pritaikytos į šalį agresorę nukreiptos europinės sankcijos.
Nors tiek Ukrainos prezidentas, tiek Europos Parlamentas, tiek kelios valstybės narės, tarp kurių buvo ir Lietuva, ragino uždrausti bendradarbiavimą su Rusija atominės energetikos sektoriuje, tokio tipo sankcijos greičiausiai taip ir nebus pritaikytos – diplomatinių šaltinių teigimu, Europos Komisija šių sankcijų net nesiūlė, nes jų poveikis, neva, būtų stipresnis kai kurioms nuo Rusijos smarkiai priklausomoms bloko rytinėms valstybėms narėms nei pačiai Rusijai.
Aplinkosauginės organizacijos „Greenpeeace“ atstovės Ariadnos Rodrigo teigimu, dalis ES atominės energetikos kompanijų glaudžiai bendradarbiauja su Rusijos valstybiniu koncernu „Rosatom“, aprūpinančiu Europą branduolinėmis technologijomis, paslaugomis ir pačiu uranu. Anot jos, ši atominė milžinė Europoje įsišaknijusi taip giliai ir susisaisčiusi taip stipriai, kad šio ryšio nutraukimas būtų laikomas labai pavojingu ES atominei industrijai.
Atominė milžinė globalioje rinkoje
Rusijos valstybinė atominės energijos korporacija „Rosatom“ – tiesioginė Sovietų Sąjungos atominės energetikos ministerijos, įsteigtos po Černobylio elektrinės avarijos, įpėdinė – yra viena didžiausių pasaulyje atominų elektrinių operatorių, įvairių su jų statyba bei aptarnavimu susijusių paslaugų tiekėjų ir branduolinio kuro eksportuotojų.
Atominės energetikos milžinė vienija daugiau nei tris šimtus įmonių ir organizacijų, įskaitant mokslinių tyrimų institutus civiliniame ir gynybos sektoriuose, joje dirba beveik 290 tūkst. žmonių. „Rosatom“ teikia platų paslaugų spektrą visoje branduolinės industrijos grandinėje – nuo urano žvalgybos ir gavybos, urano konversijos, energijos gamybos ir branduolinio kuro bei radioaktyviųjų atliekų tvarkymo.
Korporacijos įtaką globaliu mastu pagrindžia gana įspūdinga statistika – 2009 – 2018 metais „Rosatom“ priklausė 23 iš 31 pateikto užsakymo naujiems branduoliniams reaktoriams ir apie pusė visame pasaulyje jau įgyvendinamų projektų. Per savo dukterinę įmonę „TVEL“ „Rosatom“ taip pat yra stambi branduolinio kuro tiekėja ir kontroliuoja 38 proc. pasaulio urano konversijos bei 46 proc. urano sodrinimo pajėgumų.
2000 – 2015 metais Rusijai priklausė maždaug pusė visų tarptautinių susitarimų dėl atominių elektrinių statybos, reaktorių ir branduolinio kuro tiekimo, eksploatavimo nutraukimo ir kt., o jos pagrindinėms konkurentėms branduolinės energetikos srityje – Kinijai, Prancūzijai, Japonijai, Korėjai ir JAV – kartu priklausė dar 40 proc. sandorių.
Ryšiai atominės energetikos sektoriuje kuria ilgalaikius santykius, kurie apima didžiules išankstines išlaidas – kreditus, ilgalaikes sutartis dėl atominių elektrinių aptarnavimo, jų operatorių mokymų, branduolinio kuro papildymo ir kt. Toks finansinis ir techninis bendradarbiavimas taip pat gali sustiprinti diplomatinius saitus – kadangi „Rosatom“ visiškai kontroliuoja valstybė, tai Rusijai sudaro galimybę vykdyti vadinamąją „energetinę diplomatiją“, darant politinį spaudimą kitoms valstybėms per tiesioginę strateginės (atominės) energetikos infrastruktūros kontrolę. Juolab kad papildomas „Rosatom“ konkurencinis pranašumas globalioje rinkoje pasižymi tuo, kad ši atominė milžinė iš vienų rankų gali pasiūlyti platų su atominės energetikos plėtra susijusių paslaugų spektrą nuo A iki Z.
(Atominė) energetika kaip ginklas
Rusijos ypač pamėgtą ir plačiai taikomą praktiką energetiką naudoti kaip ginklą visas pasaulis su nerimu stebėjo šiai užpuolus Ukrainą ir Europoje sukėlus didžiausią karą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Agresijos pasekmes visa Europa pajuto Rusijai pradėjus manipuliuoti gamtinių dujų tiekimu ir sukėlus iki šiol neregėto masto energijos (išteklių) kainų krizę.
Viešojoje erdvėje iki šiol daugiausia diskutuojama buvo apie ES asimetrinę priklausomybę nuo rusiškų gamtinių dujų, visiškai nepelnytai nuvertinant gana pavojingą situaciją atominės energetikos sektoriuje. Pagal urano tiekimo apimtis į ES 2021 metais Rusija užėmė trečią vietą po Nigerio (24,3 proc.) ir Kazachstano (22,9 proc.) – Euratomo tiekimo agentūros duomenimis, užpernai „Rosatom“ ES reaktoriams tiekė beveik 20 proc. natūralaus urano, atliko ketvirtadalį urano konversijos paslaugų ir trečdalį sodrinimo paslaugų.
Taigi reikia pripažinti, jog, atsižvelgiant į tokį priklausomybės mastą, potencialo Rusijai ciniškai vykdyti jos pamėgtą „energetinę diplomatiją“ ir spausti ES atominės energetikos sektoriuje – išties nemažai. Juolab kad seniausios pasaulyje ir Jungtinėje Karalystėje lyderiaujančios saugumo ir gynybos ekspertų grupės RUSI (Royal United Services Institute) duomenimis, 2022 metais Rusijos branduolinio kuro ir technologijų pardavimai užsienyje padidėjo daugiau nei 20 proc. – tuo tarpu ES narių įsigijimai išaugo daugiausiai per trejų metų laikotarpį.
Kaip pastebi portalas EUobserver, Europos atsiribojimas nuo rusiško branduolinio kuro ir paslaugų atominės energetikos sektoriuje greičiausiai vyks labai laipsniškai – jei sankcijos rusiškam uranui kada nors ir būtų taikomos, jų priėmimas greičiausiai truktų labai ilgai, ieškant visoms valstybėms narėms priimtino sprendimo (tikėtina – su daugybe išimčių). Be to, ekspertų teigimu, rusiško branduolinio kuro pakeitimas alternatyviu gali užtrukti trejus metus, o surasti alternatyvą koncernui „Rosatom“ urano konversijos ir sodrinimo procesuose gali prireikti ir dešimties metų.
Tiesa, pozityvių pokyčių atsiranda jau dabar – tarkime, Suomija pernai atšaukė susitarimą su „Rosatom“ dukterine kompanija dėl atominės elektrinės statybos šalies vakarinėje dalyje, dėl ko „Rosatom“ netgi kreipėsi į arbitražą su 3 mlrd. eurų vertės ieškiniu, o dar pirmąją Rusijos invazijos į Ukrainą dieną Švedijos energetikos milžinė „Vattenfall“ sustabdė visą urano importą iš Rusijos. Vis dėlto, bent jau kol kas, tokie pavieniai sprendimai ES energetinės priklausomybės nuo Rusijos reikšmingai nekeičia.
Priklausomybė nuo „Rosatom“
Didžiausia priklausomybe nuo šalies agresorės atominės energetikos sektoriuje pasižymi ES Rytų ir Vidurio valstybės, kuriose net 18 reaktorių buvo projektuoti Rusijoje – jie remiasi rusiškomis technologijomis, naudoja rusišką branduolinio kurą, o juos aptarnauja „Rosatom“. Net šeši rusiški branduoliniai reaktoriai šiuo metu veikia Čekijoje, po keturis – Vengrijoje ir Slovakijoje ir po du – Bulgarijoje ir Suomijoje.
Be kita ko, bičiulyste su Vladimiru Putinu pagarsėjęs Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas jau ne kartą yra išreiškęs prieštaravimą europinėms sankcijoms Rusijai atominės energetikos sektoriuje, juolab kad jau dabar be keturių jau veikiančių rusiškų branduolinių reaktorių šalyje statomi dar du. Šį projektą didžiąja dalimi finansuoja ne kas kitas o Rusija, o leidimas reaktorių statybai buvo išduotas pačiame karo Ukrainoje įkarštyje.
Vakarų Europoje „Rosatom“ taip pat vis dar aptarnauja daugelį branduolinių elektrinių, įskaitant Belgiją, Nyderlandus, Ispaniją, Švediją, Jungtinę Karalystę ir kt. – visos šios šalys yra tvirtos Ukrainos rėmėjos, taigi ir galimi Rusijos „energetinės diplomatijos“ taikiniai. Prancūzijos, kur iš atominės energijos pagaminama maždaug 70 proc. elektros, kompanijos „Electricité de France“ ir „Framatome“ plačiai bendradarbiauja su „Rosatom“ ir, panašu, jog bent jau kol kas nesidairo alternatyvų.
O štai Vokietija, beveik užbaigusi laipsnišką branduolinės energetikos atsisakymą, tačiau dėl karo Ukrainoje paskelbusi, jog laikinai pratęs likusių neuždarytų atominių elektrinių veiklą, 2022 metų balandį pasisakė už ES sankcijas urano importui iš Rusijos, tačiau nutraukti sutarčių su „Rosatom“ taip ir nesiryžo.
„Rosatom“ taip pat aktyviai prisidėjo prie branduolinės energetikos lobistų veiklos ES, nes blokas pastaruoju metu svarsto, kaip greičiau pereiti prie tvaresnės energetikos. Be kita ko, kaip pastebi portalas EUobserver, iš naujo įvertindama karinę grėsmę Europai, NATO taip pat turėtų permąstyti branduolinės energijos keliamą riziką. Apskritai, kol kas tenka pripažinti, jog bent jau artimiausiu metu ES atominės energetikos plėtra nėra įmanoma be energetinės priklausomybės nuo šalies agresorės.