Šis ilgas tekstas bus apie ilgą ir nuoseklų Europos Sąjungos lipimą ant grėblio sprendžiant energetikos problemas, kurios mus ir atvedė į dabartinę energijos kainų krizę.
Viešojoje erdvėje pastaruoju metu girdima nemažai spekuliacijų apie šios krizės priežastis. Akivaizdu, kad neklysta tie, kurie dėl dabartinės situacijos kaltina gamtinių dujų tiekimu manipuliuojančią ir Ukrainą užpuolusią Rusiją.
Vis dėlto, šiuo atveju ne pro šalį būtų prisiminti ir dabartinės situacijos priešistorę, kurią išsamiau paanalizavus aptiksime ištisą virtinę aiškių išankstinių pavojaus signalų apie energetinės priklausomybės nuo Rusijos pasekmes, kurias Europa skausmingai jaučia dabar.
Ne veltui yra sakoma „jei apgausi mane vieną kartą – gėda tau, o jei apgausi du kartus – gėda man“ – šiuo atveju gėda turėtų būti ne kartą ir ne du apgautai ES, vis lipančiai ant to paties rusiškų dujų grėblio ir vis tiek niekaip negalinčiai išsivaduoti iš šalies agresorės energetinio šantažo.
Be to, net ir visiškai atmetus Rusijos faktorių, Europa turėjo laiko atlikti namų darbus po dar iki karo Ukrainoje globalios pandemijos sukelto energijos kainų šoko, tačiau su liūdesiu tenka konstatuoti, kad kaip tada, taip ir dabar svarbios pamokos taip ir liko neišmoktos.
Nemažai sumaišties į energijos kainų krizės vertinimus įnešė mėginimai Lietuvoje pagaliau užbaigti ilgai atidėliotą elektros rinkos liberalizavimo procesą, kurio pabaiga buvo numatyta dar prieš dešimtmetį. Visgi, būtina pabrėžti, kad elektros rinkos liberalizavimas, nors ir vykdomas labai ne laiku, veikiau yra tik šalutinė dabartinės energijos kainų krizės priežastis, juolab, kad ši krizė apima ne vien Lietuvą, o praktiškai visą pasaulį.
Iš tiesų dabartinę energijos (išteklių) kainų krizę lėmė ištisa kompleksiškai susijusių priežasčių virtinė arba savotiškas viena po kitos sekusių ypatingai nepalankių aplinkybių domino efektas, o taip pat ir lygiagretus ES nesugebėjimas (o galbūt ir nenoras) atpažinti iškilusias problemas bei su jomis dorotis.
Pavieniui šios priežastys gal ir nebūtų sukėlusios tokios neregėto masto energijos kainų krizės, tačiau chronologiškai išsidėsčiusios taip arti viena kitos ir akumuliuodamosi, visos jos, dabar jau regis, įgavo kone katastrofos mastą.
Dujotiekiai „Nord Stream“ ir „Nord Stream 2“, ilgalaikės sutartys su „Gazprom“ ir neatsparumas energetiniam šantažui, gamtinių dujų pirkimų per bendrą europinę platformą vilkinimas, vienašališki ir netoliaregiški valstybių narių sprendimai valdant energijos kainų augimą, atsisakymas su šalimi agresore kalbėti vienu balsu, vilkinama ar net sabotuojama atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra, vienos mažiausių dujų atsargų per kelerius metus pereitą šaltąjį sezoną, dujų paskelbimas „pereinamuoju kuru“ ir „žaliomis investicijomis“, politinės valios trūkumas šiam sprendimui atmesti, negebėjimas susitarti dėl energetinių sankcijų Rusijai ir dar daugelis kitų trumparegiškų energetikos politikos sprendimų – tai ilgo, sistemingo ir nuoseklaus ES lipimo ant to paties grėblio ir nuolatinio skardinės spardymo į priekį retrospektyva.
Jūsų dėmesiui – įstabioji ir graudžioji nuostabą keliančio, užsispyrėliško ir netgi aplaidaus atsisakymo atsimerkti, pamatyti kas yra priešai, o kas draugai, identifikuoti problemas ir jas spręsti istorija apie tai, kaip Europa atsidūrė dabartinės energijos kainų krizės akivaizdoje.
Giluminės krizės priežastys – dar iki karo
Skirtingai, nei daugelis yra įsitikinę, giluminių beprecedenčio energijos kainų augimo ir apskritai dabartinės krizės priežasčių ieškoti derėtų dar iki Rusijai užpuolant Ukrainą ar mėginimo užbaigti elektros rinkos liberalizavimą Lietuvoje.
Apie globalią energijos (išteklių) kainų krizę buvo kalbama dar tada, kai plataus masto karo, kokį Ukrainoje stebime šiuo metu, tikimybė daugeliui nebuvo akivaizdi. Taigi, nei elektros rinkos liberalizavimas, nei Rusijos įvykdytas niekšingas Ukrainos užpuolimas ir energetinis šantažas nebuvo pirminėmis ir vienintelėmis kosminių elektros kainų priežastimis, o tik dar labiau paaštrino situaciją, iš ir taip sudėtingos ją paversdamos kone katastrofiška.
Kaip šiuo metu, taip ir prieš maždaug metus dėl energijos (išteklių) brangimo priežasčių neretai pasitaikydavo įvairių spekuliacijų – kai kas dėl išaugusių energijos kainų paradoksaliai buvo linkę kaltinti į klimato tikslus, taršos apmokestinimą ir atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą orientuotą europinį žaliąjį kursą, tačiau tai nepaaiškino, kodėl brangimas buvo stebimas ne tik ES, bet ir visame pasaulyje.
Globalaus masto force majeure
Maždaug prieš metus Tarptautinė energetikos agentūra, įvertinusi išaugusių gamtinių dujų kainų Europoje priežastis, konstatavo, jog šią situaciją lėmė platesnė pasaulinė dujų rinkos dinamika, t. y., stiprus paklausos atsigavimas atslūgus pandemijai ir mažesnė, nei tikėtasi, pasiūla, ryšium su daugybe neplanuotų infrastruktūros gedimų, atidėtų priežiūros darbų ir pan., o taip pat keletas su oro sąlygomis susijusių veiksnių, tokių kaip ypač ilgas šildymo sezonas užpraeitą žiemą ir mažesnė, nei įprastai, vėjo energijos gamyba.
Taigi, galima sakyti, kad energijos kainų krizę dar iki Rusijai užpuolat Ukrainą sukėlė force majeure, t. y. globali pandemija, išprovokavusi dujų rinkos pokyčius, o taip pat prie jos prisidėjo ir šalta žiema bei keletas kitų mažiau reikšmingų faktorių.
Tačiau, jei ES negebėjimą reaguoti į force majeure aplinkybes dar galima mėginti kažkaip pateisinti, tarkime, pandemijos ir jos padarinių nenuspėjamumu, tai dešimtmečius trunkanti akivaizdi toksiška bloko priklausomybė nuo tokios nepatikimos ir, kaip jau, regis, visiems tapo akivaizdu, pavojingos išorės tiekėjos kaip Rusija, visiškai neatlaiko jokios kritikos ir yra sunkiai suvokiama bei pateisinama.
ES praeities klaidos
Maža to, jei energijos (išteklių) kainų šoką buvo galima stebėti dar iki karo pradžios, tai Rusijai užpuolus Ukrainą ir suintensyvinus manipuliacijas gamtinių dujų tiekimu, krizė tapo praktiškai nebevaldoma. Be to, prie dabartinės katastrofiškos situacijos neabejotinai prisidėjo ir ES praeities klaidos, t. y., aukšta energetinė priklausomybė nuo Rusijos, nepakankamai sparti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra, negebėjimas dorotis su užklupusia energijos kainų krize pačioje jos pradžioje, dar iki karo pradžios, skirtingi valstybių narių interesai energetikoje ir apskritai jų nenoras susitarti dėl vieningos europinės energetikos politikos.
Tąsyk gana padrikai ir chaotiškai reaguodamos į susidariusią situaciją dėl energijos kainų, ES valstybės narės eilinį kartą puolė gelbėtis kaip kas gali, nelaukdamos, o ir nesiekdamos, kad būtų surastas bendras, tarpusavyje koordinuotas sprendimas, kuris, kaip paaiškėjo, šiuo metu jau yra neišvengiamas, nes pavienės atskirų valstybių pastangos kovojant su beprecedente krize beveik nieko nesprendžia ir veikiau primena mėginimus kompresais prikelti numirėlį.
Taigi, dar iki karo, kuomet krizė jau tapo nebevaldoma, anot anglakalbių, skardinė buvo tiesiog nuspirta į priekį, priėmus keletą mažareikšmių trumpalaikių, o be to, vienašališkų, sprendimų, ir taip eilinį kartą išvengus esminių pokyčių. Deja, dabar galima tik spėlioti, kokios šiuo metu, lyginant su situacija prieš metus ar daugiau, būtų energijos kainos, jei atslūgus pandemijai europiniu lygiu iškart būtų buvę priimti bendri ryžtingi ir savalaikiai europinės energetikos politikos sprendimai, o valstybės narės būtų atlikusios atitinkamus namų darbus.
Kalbėta seniai, daug ir garsiai
Juolab, kad apie tai, ką reikia daryti, kad ES išvengtų situacijos, kurioje ir atsidūrė dabar, energetikos ekspertai, europinės institucijos ir net kai kurios valstybės kalbėjo jau gana seniai ir nuolatos įspėdavo dėl Rusijos, kaip nesąžiningos energijos išteklių tiekėjos, keliamus pavojus. Apskritai, galima teigti, kad apie energetinės priklausomybės nuo Kremliaus mažinimą ir atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą, ES kalbėta jau seniai, daug ir garsiai.
Tarkime, už energetiką atsakinga komisarė Kadri Simson dar gerokai iki Rusijai užpuolant Ukrainą ragino ES kuo greičiau sumažinti priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro, kurio maždaug pusė buvo iš Rusijos. Toks žingsnis jau tuo metu, stebint gamtinių dujų kainas ir pagrindinės jų tiekėjos polinkį į energetines manipuliacijas, atrodė visiškai logiškas, tačiau viskas eilinį sykį iš esmės apsiribojo skambiomis deklaracijomis, ES ir vėl lipant ant to paties rusiškų dujų ir Kremliaus energetinio šantažo grėblio.
Tuo tarpu energetikos ekspertai ir kai kurie politikai dar gerokai iki karo Ukrainoje pirštais baksnojo į neskaidrią „Gazprom“ veiklą, koncernui atsisakius garantuoti papildomas dujų tiekimo apimtis, ir reiškė pagrįstus nuogąstavimus, kad Rusija tokiu būdu spaudžia Europą dėl dujotiekio „Nord Stream 2“ paleidimo, nepaisydamas ES energetikos rinkos taisyklių pažeidimų.
Problemą spręsti pradėta post factum
Net ir nesugebėdama (ar nenorėdama) atsisakyti rusiškų gamtinių dujų, praeitą šaltąjį sezoną ES pradėjo su vienomis mažiausių jų atsargų per praėjusius penkerius metus. Taigi, visiškai akivaizdu, kad krizei, kuri prasidėjo dar iki Rusijai užpuolant Ukrainą, tinkamai pasiruošta nebuvo, todėl problemą spręsti pradėta jau post factum. Visgi, kaip ir reikėjo tikėtis, galbūt dėl didelės skubos, gal dėl skirtingų valstybių narių interesų energetikos politikoje, o gal dėl abiejų šių priežasčių, iš to, tiesą pasakius (ypač kaip matyti dabar), nieko gero neišėjo.
Dar prieš metus keletas ES valstybių narių išreiškė susirūpinimą dėl kylančių energijos kainų ir paragino Europos Komisiją išnagrinėti dujų ir elektros kainų augimo priežastis bei pateikti rekomendacijas. Komisija tą ir padarė, ir pernai spalio viduryje išleido Komunikatą dėl energijos kainų, o valstybės narės buvo paragintos skubiai pasinaudoti šiame dokumente išdėstytu priemonių rinkiniu, skirtu labiausiai pažeidžiamiems vartotojams ir įmonėms remti.
Visgi, reikia pripažinti, kad tokie ir panašūs paskubomis suregzti dokumentai į kompleksinį energijos (išteklių) kainų, pasiūlos, energinio efektyvumo, klimato ir kitų problemų sprendimą žvelgia gana siaurai, stokoja sisteminio požiūrio ir orientuojasi į pakankamai ribotus trumpalaikius rezultatus, taigi, Komisijos komunikatas vėlgi veikiau priminė pastangas kompresais prikelti numirėlį.
Kur trumpa, ten trūksta
Komisija taip pat pasiūlė didinti gamtinių dujų sistemos atsparumą ir stiprinti jų tiekimo saugumą, t.y., buvo pradėta dar garsiau kalbėti apie energetinės priklausomybės nuo Rusijos mažinimą, išankstinį pasiruošimą šaltajam sezonui pildant gamtinių dujų saugyklas, bendrus dujų pirkimus, panašiai kaip perkant COVID-19 vakcinas, ir kitas energetinės sistemos atsparumo didinimo priemones. Šie pasiūlymai konkretesnį pavidalą vėliau įgavo Komisijos pasiūlytame vadinamajame „REPowerEU“ plane.
Pamažu aiškėjant karo Ukrainoje neišvengiamybei, kas savo ruožtu reiškė tiesioginę ES konfrontaciją su didžiausia jos energijos išteklių tiekėja, gerokai išsigandę galimų Kremliaus energetinių manipuliacijų, aukšti ES pareigūnai lygiagrečiai kalbų apie energetinės priklausomybės nuo Rusijos mažinimą, ėmėsi ir darbų. Besinerdami iš kailio bei versdamiesi per galvą, pastarieji strimgalviais puolė kiek įmanoma labiau diversifikuoti gamtinių dujų tiekimą, ieškodami jų visur, kur tik įmanoma – dėl suskystintų gamtinių dujų tiekimo buvo tariamasi net su tokiomis šalimis kaip Australija ir Japonija.
Lietuvių liaudies posakis byloja, kad kur trumpa, ten trūksta – ES pareigūnams per pusmetį pabandžius padaryti tai, ką turėjo daryti ištisus dešimtmečius, paaiškėjo, kad net kartu sudėjus visas įmanomas alternatyvas, gamtinių dujų iš Rusijos pakeisti alternatyviais tiekimo maršrutais nepavyks, ko, žinoma, ir buvo galima tikėtis, atsižvelgiant tiek į energetinės priklausomybės laipsnį, tiek į ilgalaikį su tuo susijusių sprendimų nebuvimą, tiek ir į po pandemijos niekur nedingusias pasiūlos problemas.
Užsitęsusi krizė ir apokaliptinės prognozės
Tuo tarpu dar karo išvakarėse situacija vis labiau aštrėjo – „Goldman Sachs Group“ analitikai įspėjo, kad apie krizės pabaigą kalbėti neverta, ir kad ji gali užsitęsti ne tik iki vasaros, kaip buvo manyta anksčiau, bet ir iki 2025 metų, o ekspertų grupė „Bruegel“ dėstė apokaliptines prognozes apie tai, kad Rusijai nutraukus gamtinių dujų tiekimą, ES galėtų išsiversti vos iki vasaros, ir tai tik padidinus tiekimą alternatyviais maršrutais bei sumažinus paklausą, o ilgalaikėje perspektyvoje vis tiek susiduriant su sunkiais ir brangiais politiniais sprendimais, tokiais kaip avarinis gamyklų uždarymas ir pan.
Kaip ir buvo galima tikėtis, iki karo ir taip gilėjusi energijos kainų krizė Rusijai jau užpuolus Ukrainą smogė dar didesne jėga, naivus didžiųjų ES valstybių vadovų tikėjimas, jog su Putinu vis dėlto pavyks kažkaip susitarti gražiuoju dužo į šipulius, o katastrofiškas energetinės priklausomybės nuo šalies agresorės mastas tapo ryškiausiu deimantu europietiško naivumo ir trumparegiškumo karūnoje.
Kainos (ne tik energijos, o ir viso ko) vis kilo, o „Gazprom“ manipuliacijos gamtinių dujų tiekimu įgavo kokybiškai naują ir tiesiog akiplėšišką mastą – apie tai jau atvirai ir be užuolankų kalbėjo ir Tarptautinės energetikos agentūros vadovas, ir aukščiausi ES pareigūnai, jau nekalbant apie atskirus karo ir energijos kainų šoko ištiktų valstybių politikus. Negana to, per pirmus du karo mėnesius Rusija beveik padvigubino savo pajamas iš iškastinio kuro eksporto būtent į ES, o koncernas „Gazprom“ šį pavasarį paskelbė apie išaugusį praėjusių metų grynąjį pelną, ir kad didėjančios iškastinio kuro išteklių kainos kompensavo ir net viršijo Rusijos dėl sankcijų patirtus nuostolius, taip tarsi duodamas suprasti, kad dėl sankcijų dujos brangs toliau.
Žiema užkupo netikėtai
Tačiau, užuot kėlusios rimtą kognityvinį disonansą bloko lyderiams, visos šios aplinkybės buvo sėkmingai ignoruojamos vėl lipant ant to paties grėblio pradėjus svarstyti energetines sankcijas Rusijai, o valstybėms narėms puolus tampyti paklodę į savo pusę dėl rusiškos naftos embargo (jau nekalbant apie gamtines dujas).
Kalbant apie rusiškų gamtinių dujų atsisakymą, akis bado akivaizdus paradoksas: nepaisant to, kad ES tą padaryti reikėjo jau seniai, lygiagrečiai vystant atsinaujinančių išteklių energetiką, netgi ribotų energetinių sankcijų taikymas Kremliui kruvino karo kontekste Europos lyderiams kelia kone isteriją. Negana to, kone visam pasauliui savo kailiu patyrus gamtinių dujų absoliutų neatsparumą kainų svyravimams, ES jos buvo paskelbtos prioritetinėmis investicijomis, be kita ko atitinkančiomis klimato ir aplinkosaugos tikslus (o tiksliau būtų sakyti, ES pareigūnų ir dujų lobistų politiškai angažuotą, mokslu nepagrįstą bei iš esmės klaidinančią poziciją).
Tokiais ir panašiais sprendimais ES vis lipant ant to paties grėblio, iš esmės imituojant reikalingus fundamentalios svarbos pokyčius ir apsiribojant viso labo skambiomis deklaracijomis, ilgainiui ir buvo prieita prie energetinės katastrofos, kurią, jei nebus priimti strateginiai europiniai, o galbūt net ir globalūs sprendimai, stebėsime šią žiemą. Iki to laiko belieka skėsčioti rankomis ir juokauti, kad visai kaip Lietuvos kelininkus, žiema (tiesiogine ir perkeltine prasme) Europą užklupo netikėtai.