Moderni ekonomika remiasi į du esminius išteklius: vartojimą ir technologijas. Pamirškite naftą, auksą, deimantus, miškus, žemę, atogrąžų vaisius ir antikinius griuvėsius — be vartojimo ir technologijų visi šie dalykai netenka prasmės. Vartojimas sukuria paklausą, jos pagrindu atsiranda investicijos, iš kurių gimsta prekės ir paslaugos. Technologijos skamba ezoteriškai, bet tai nebūtinai yra raketų mokslas ir koviniai lazeriai. Technologijos yra viso labo amatas — procesų visuma, kurių pagrindu yra sukuriamos prekės ir paslaugos. Iš šiųdviejų išteklių sąveikos gimsta moderni ekonomika.
Visi karai yra prekybos karai
Daug plunksnų buvo nusmailinta ir pieštukų nuseilėta dėl naujausio Australijos, Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Amerikos Valstijų gynybos aljanso — AUKUS. Įvairaus senbernystės ar alkoholizmo lygio apžvalgininkai jau padarė visas išvadas ir neabejotinai visiškai išsipildančias prognozes apie naują geopolitinį darinį, todėl šių žodžių autorius pabijos Dievo — nemėgins kėsintis į prelegentų žinias, o šiame tekste kalbės apie vieną menkai viešoje aptartą šios sąjungos aspektą — prekybą.
Visi karai yra prekybos karai. Vieni jų vyksta tarifų pagalba, kiti — durtuvų. Po Antrojo pasaulinio karo išpopuliarėjo kitokia konfliktų forma — šaltieji karai. Tai tokia hibridinė būklė, kai nėra atvirai ir tiesiogiai kariaujama, tačiau visi veiksmai prieš oponentus yra paremti rimta karine grėsme. AUKUS yra karinė sąjunga, bet turinti labai aiškų tikslą – atskirti Kiniją nuo Ramiojo vandenyno regiono rinkų ir netiesiogiai — nuo Vakarų technologijų, be kurių paprasčiausiai nesisuks modernus pasaulis. Savotiškai tai yra iš lėktuvnešių, povandeninių laivų ir karinių bazių konstruojama vandenynų siena, kuri turėtų sulaikyti Kinijos plėtrą.
Vargas dėl vidaus vartojimo
Vartojimas vartojimui nelygu. Patys geriausi vartotojai yra jaunos šeimos — 30-45 metų amžiaus poros su mokyklinio amžiaus vaikais. Jos yra nepasotinamos ir negali gyventi be nenutrūkstamos prekių ar paslaugų grandinės: vaikiškos kėdutės, naktinės lempos, rašomieji stalai, kuprinės, vadovėliai, žaislai, dviračiai, paspirtukai, butai, kotedžai, vasarnamiai, atostogos, minivenai, darželiai, privačios mokyklos, programavimo būreliai, dantų kapos, logopedai — sąrašas nesibaigiantis. Rytų ir Pietryčių Azija bei Okeanija turi daug potencialo tapti tokio vartojimo epicentru. Sparti urbanizacija tose valstybėse mažins gimstamumą, tačiau jo pakaks sveikam populiacijos prieaugiui, o tėvai vienam vaikui galės skirti daugiau išteklių, todėl ten gali susiformuoti didelį alkį vartojimui turinčios vidurinės klasės.
Kinijai tai gali būti išsigelbėjimas. Gali nuskambėti keistai, tačiau kinai su bemaž pusantro milijardo gyventojų yra sparčiai senėjanti ir nykstanti visuomenė. Ta pati urbanizacija ir ne vieną dešimtmetį vykdyta vieno vaiko politika išprovokavo dvi demografines krizes: Kinija sparčiai senėja ir joje labai trūksta vaisingo amžiaus moterų. Kitaip tariant, kinai tuoj nebeturės vidaus vartojimo ir net labai norėdami negalės išjudinti gimstamumo rodiklių. Tam, kad ta ekonomika veiktų kaip iki šiol, teks labai smarkiai atsiremti į eksportą.
Siekia susigrąžinti galios pozicijas
Su didžiausiu prekybos partneriu JAV santykiai yra pašliję, Europoje dėl tų pačių demografinių priežasčių griūva vartojimas — prastos perspektyvos, Afrika per toli ir pernelyg skurdi, Lotynų Amerika — tokia pati, belieka Rytų ir Pietryčių Azijos bei Okeanijos regionas. Jis yra arti, vadinasi, pigi logistika, pažįstamos kultūros ir jame nuolat auganti vidurinė klasė galėtų sugerti Kinijos eksportą ilgiems dešimtmečiams į priekį. Kinija turi grandiozinių planų — šita valstybė tik pastaruosius porą šimtų metų iš savo bemaž penkių tūkstantmečių egzistencijos buvo geopolitinė autsaiderė, likusį laiką ji dominavo visoje Azijoje. Devynioliktąjį amžių kinai vadina Pažeminimų amžiumi, ir jie padarys viską, kad tai nebepasikartotų.
Plika akimi matyti, kad Pekinas labai aktyviai siekia susigrąžinti savo galios ir įtakos pozicijas. Stebint kokie prekybos keliai yra kuriami Naujajame šilko kelyje (angl. Belt and Road Initiative), galima daryti prielaidas, jog galutinis kinų tikslas — suvienyti Afroeurazijos prekybos bloką. Tai būtų senasis šilko kelias ant steroidų — iš esmės sausumos prekybos sistema, vienijanti apytikriai septynis milijardus vartotojų ir daugiau nei pusę pasaulinio bendrojo vidaus produkto, o viso to hegemonas būtų Kinijos Liaudies Respublika. Tačiau be gigantiškų investicijų šios prekybinės imperijos nesukursi, o jas šiuo metu galima uždirbti Rytų ir Pietryčių Azijoje bei Okeanijoje, kuriose labai giliai leidžia šaknis Pekinas.
Technologijų stoka
Vartojimas yra tik viena lygties dalis — Kinijai yra klaikiai reikalingos technologijos. Jai reikia mokytis statyti lėktuvnešius, naujausios kartos naikintuvus, hipergarsines raketas, kosmines stotis, kurti konkurencingas vartojimo prekes ir tiesiog būti technologiškai nepriklausomai nuo Vakarų. Kinija naudoja daug technologijų, bet tik maža jų dalis yra vietinės kilmės. Tai rimtas pažeidžiamumas, nes pirkdamas technologijas tu visiškai priklausai nuo jos tiekėjų malonės. Ta šalis dar ilgai negalės pasivyti Vakarų laboratorijų, todėl, taupant laiką, buvo pasirinkta taktika: ką gali pirk, o ko neparduos pavok. Šitaip Pekinas turėjo peršokti keletą svarbių technologinių laiptelių ir per gerokai trumpesnį laiką pralenkti Vakarus, bet JAV turėjo savo minčių.
Vandenynų imperijos tęsinys
Jungtinės Valstijos kinų problemų neturi: jų demografija labai gera, o svarbiausia jos yra visiškai savarankiškos — prieš dešimtmetį investavusi į skalūnų angliavandenilius, Amerika nuo nieko nebepriklauso. Bet JAV yra demokratija, kurios žmonės nori klestėti, ir per kiekvienus rinkimus šie signalai yra perduodami valdžiai. Jungtinės Valstijos gali be pasekmių visiškai užsidaryti nuo pasaulio ir be didesnių problemų išgyventi, tačiau klestėjimui reikalinga tarptautinė prekyba. Prekybos keliai ir sistemos yra, ko gero, pati pelningiausia žmonijai žinoma veikla. JAV kariuomenė, su savo vienuolikos lėktuvnešių grupių ir bemaž 800 karinių užjūrio bazių yra ne gynybos, o gamybos priemonė.
Dabartinė pasaulinės prekybos sistema, kada keliais brūkštelėjimais per ekraną galima nesunkiai nugabenti prekių konteinerį iš vieno gaublio taško į bet kokį kitą, veikia tik dėl Jungtinių Valstijų jūrų laivyno, kuris patruliuoja pasaulio vandenynus ir juose užtikrina idealią tvarką. Jei ne JAV, tai prekybiniai laivai plaukiotų tik su rimta palyda, nes bet kas su priėjimu prie didesnės valties ir automatinių ginklų, galėtų nesunkiai užvaldyti milijardų vertės krovinius. Amerikiečiai nėra nei kvailiai, nei nepagydomi altruistai. Jie kasmet leidžia trilijonus dolerių tik tam, kad didžioji dalis pasaulio prekybos judėtų jų sukurtais kanalais. Tai yra britų vandenynų imperijos tęsinys, tik kiek kitokios formos ir su kitais šeimininkais.
Vašingtonas ramiai nelauks
Kitaip tariant, Kinija, kurdama savo sausumos prekybos tinklą, meta iššūkį JAV jūrinės prekybos sistemai. Viena iš efektyviausių Amerikos priemonių yra įvairūs prekybos embargai ir judėjimo apribojimai vandenynais. Nutiesus kelią, visada galima skersai jo atsistoti ir spręsti ką praleisti, o ko — ne, kam teks už kelionę susimokėti? Įgyvendinus Naujojo šilko kelio projektą, daugeliui valstybių amerikiečių sankcijos pasidarytų gerokai mažiau paveikios. Visos Afroeurazijos šalys jas ramiai apeitų Kinijos prekybos keliais. Tai ne tik sumažintų Jungtinių Valstijų įtaką, bet ir dar labiau sustiprintų kinus. Būtų naivu manyti, jog Vašingtonas ramiai lauks ir stebės kaip Pekinas savo prekybiniais čiuptuvais apraizgys pusę pasaulio.
Užsienio politikoje itin retai nutinka dalykų, kurie nebūtų buvę planuoti gerokai iš anksto. Jau 2011 m. Obamos administracijos valstybės sekretorė Hillary Clinton rašė apie būtinybę Jungtinėms Valstijoms aktyviau veikti Ramiojo vandenyno regione. Tuo metu dar niekas apie konfliktus su Kinijos Liaudies Respubliką nekalbėjo, tačiau jau tada žodžius buvo pradėta rinktis labai atidžiai. Dar 2012 m. JAV prezidento rinkimuose Barackui Obamai iššūkį metęs respublikonas Mittas Romney kalbėjo lygiai tais pačiais obalsiais, kuriuos vėliau atkartojo Donaldas Trumpas. Tai ne jis sugalvojo pyktis su Kinija — šie procesai prasidėjo dar tada, kai D. Trumpas buvo nusigyvenusi televizijos žvaigždė.
Žaidimo baigtis neaiški
Jau daugiau nei dešimtmetį Kinija bei Amerika sparčiai militarizuojasi, keičiasi vis rimtesniais kaltinimais ir viena prieš kitą telkia įvairiausias koalicijas. Gali būti, jog didžioji strategija yra kaip tik tas amerikiečių pamėgtas metodas — izoliacija su embargais. Tai turėtų apsunkinti kinams išėjimą į jūrą ir iš lėto apjuosti ją amerikiečiams lojalių valstybių žiedu. Kinija, panašu, renkasi įsiremti į Amerikos sanitarinį kordoną ir lėtai, metodiškai išstumdyti jo ribas. Šio žaidimo baigtis nėra aiški (išskyrus, žinoma, visažinius gynybos ekspertus), bet pagreitis auga — AUKUS tėra tik viena jo dalis.
Įvairaus karštumo ar šaltumo karas tarp Amerikos ir Kinijos jau senokai vyksta technologinėje erdvėje. Iš amerikiečių pavogtos technologijos kinams atsirūgo: JAV pradėjo aktyviai valyti savo įmones nuo kiniško kapitalo, svarbios amerikietiškos kilmės technologijos gavo daug saugumo apribojimų, Kinijos technologiniai gigantai buvo apdėti skausmingomis sankcijomis. Į užduotį buvo pasižiūrėta taip rimtai, jog sklando kalbos, kad šiuo metu Amerikoje kinų kilmės žmonės nėra lengvai prileidžiami prie svarbių technologijų.
Ateitis spręsis Azijoje
Prasidėjo didysis šachmatų žaidimas — vienas padaro ėjimą, kitas atsako. Kinija su Iranu pradeda strateginės partnerystės programą, Amerika jos pašonėje sukonstruoja naują gynybos bloką AUKUS — prasideda techninis militaristinis pingpongas. Mezgasi konfliktas — kinai nori augti, o amerikiečiai nori tai stabdyti. Kiekviena pajudinta geopolitinių šachmatų figūrėlė juda skleisdama labai toli siekiančius ratilus. Ateities niekas nežino, tačiau tikėtina konflikto eiga buvo neblogai nuspėta paminėto H. Clinton teksto paantraštėje: „Politikos ateitis spręsis Azijoje, […] ir Jungtinės Valstijos bus veiksmo centre.“