Amerikiečiai turi posakį: gyvenime nėra nieko pastovesnio už mirtį ir mokesčius. Nuo mirties dar niekam nepavyko išsisukti, tačiau jeigu jūsų sąskaitoje pakanka nulių, mokesčiai staiga pasidaro labai išvengiami. Jeigu jūsų turtas skaičiuojamas ne milijonais, o milijardais, tai jums juo labiau apsimoka pradėti jurisdikcinių antpirščių žaidimą. Vienoje valstybėje jūs gyvenate, kitoje veikia jūsų verslas, trečioje esate pilietis, o ketvirtoje yra laikomi jūsų pinigai. Į šitą formulę įmaišykite visą grandinę iš daugybės įmonių, tarpininkų, banko sąskaitų ir voilà — jums nebereikia mokėti mokesčių! Jokių. Niekada. Visiškai teisėtai.
Pradžia buvo seniai
Stebint pastaruoju metu vykstančias kalbas apie globalų mokesčių minimumą, gali susidaryti įspūdis, jog mokesčių vengimu susirūpinta tik JAV prezidento Joe Bideno administracijoje. Anaiptol, visa tai yra ilgo ir sudėtingo proceso dalis. 2007 m. kyla pasaulio ekonomikos krizė, kuri vėliau gaus pavadinimą — Didžioji recesija. Ši krizė prasidėjo nuo Amerikos finansų sektoriaus, kuriame vyko ypač rizikingas operacijos. Ilgai statytas trapus kortų namelis subyrėjo akimirksniu, visa JAV ir tuo pačiu pasaulio ekonomika pakibo ant plonyčio, sparčiai atsiraizgančio siūlelio. Jungtinės Valstijos turėjo reaguoti greitai — buvo nupaišyti 700 milijardų dolerių ir reikia nereikia sukimšti į Amerikos finansų sektorių, kad jis išliktų mokus.
Šis sprendimas buvo kontraversiškas. Visų pirma, tai suerzino milijonus paprastų amerikiečių, kuriems įkyrėjo klausytis politikų graudenimų, jog valstybės biudžete nepakanka pinigų jų poreikiams, ir matyti, kaip lengvai išsisuka milijardieriai, kurie patys prisidirbo problemų. Antras smūgis ištiko 2009 m., kai pradėjo aiškėti, jog, nepaisant labai nuostolingų metų, didieji finansininkai sau nepašykštėjo ekstravagantiškų premijų. Dar po metų atėjo trečiasis smūgis, kada dauguma Amerikos valstijų ir šalies centrinė valdžia staigiai pradėjo mažinti išlaidas viešajam sektoriui. Kitaip tariant, milijardieriams visi pasaulio pinigai, o paprastiems žmonėms teks už tai susimokėti prastėjančiomis ir mažėjančiomis viešosiomis paslaugomis. Jei ir to pasirodė per maža, plačiąją visuomenė damušė staigiai pabrangusios vartojimo prekės ir išaugę mokesčiai.
Kilęs didžiulis nepasitenkinimas išaugo į stambius protestus. Politinėje dešinėje tai buvo Arbatėlės judėjimas (angl. Tea Party movement, arba tiesiog Tea Party), kairėje – „Okupuoti Volstrytą“ (angl. Occupy Wall Street, OWS). Arbatėlės judėjimas agitavo už valstybės aparato ir mokesčių mažinimą, o OWS — už didesnius mokesčius turtingiesiems ir nelygybės mažinimą. Nepaisant nemenkų filosofinių skirtumų, abu judėjimai sutiko, kad turtingieji privalo atsakyti už savo veiksmus ir kad iki šiol veikęs neoliberalusis kapitalizmas, grįstas tuo, jog jo nuostoliai turi būti solidariai išdalinti tarp visų, bet pelnas priklauso tik siaurai grupelei išrinktųjų, privalo baigtis. Ir tai ne vien JAV fenomenas, nes iki pašaknų Europoje persikračiusi politinė sistema su pasimetusiais konservatoriais, merdėjančiais socialdemokratais ir periodiškai iškylančiais kairės arba dešinės radikalais, kyla būtent iš ten — iš JAV prasidėjusios Didžiosios recesijos, kuri Senajame žemyne įgavo Eurozonos krizėspavidalą.
Reformų kaskadas
Dažnai girdime juokus apie „bukus amerikonus“. Yra priežasčių, kodėl didžiausios ir svarbiausios technologinės inovacijos sukuriamos Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ir tai pasakytina ne vien apie technologijas — visos politekonominės naujovės taip pat dažniausiai ateina iš už Atlanto. Ši šalis yra išsaugojusi išsilavinimo sistemą, kurios pavydi visame pasaulyje. Žinoma, legendinės JAV mokyklos ir universitetai yra prieinami ne visiems, tačiau jų pakanka, kad būtų užaugintas gausus institucinis elitas. Šie žmonės ne visada eina į politiką, juos dažniausiai rasime pačioje valstybės valdymo aparato gilumoje. Tai yra bene vienintelės sveiko proto ir kompetencijos salelės, ant kurių laikosi visa Amerika. Ir šie žmonės, matydami kaip greitai visuomenėje auga pyktis, nepasitenkinimas ir susipriešinimas, supratę, jog tai gali baigtis socialiniu ekonominiu kolapsu, pasiraitoję rankoves pradėjo iš esmės keisti Jungtinių Valstijų finansinę sistemą.
Pirmiausia pasirodė Užsienio mokesčių apskaitos laikymosi įstatymas (angl. Foreign Account Tax Compliance Act, FATCA). Jis reiškė, jog jeigu užsienio finansinė institucija nori veikti Amerikoje, ji privalo surinkti visus duomenis apie savo klientus, turinčius bet kokių sąlyčio taškų su šia valstybe (yra šios šalies piliečiai, rezidentai, gauna iš jos pajamų ir t. t.) ir perduoti visą informaciją apie šių asmenų turtą bei vykdytas operacijas Jungtinių Valstijų institucijoms. Net jei Amerikoje uždirbti pinigai yra išvežami iš tos šalies, esama daug šansų, kad ji apie juos žinos viską.
Toliau sekė Doddo–Franko Volstryto reformos ir vartotojų apsaugos įstatymas (angl. Dodd–Frank Wall Street Reform and Consumer Protection Act, Dodd–Frank), kuris JAV finansų sektorių įspraudė į gerokai siauresnius rėmus. Iki Didžiosios recesijos, finansų institucijų veiklos skaidrumą turėję užtikrinti atitikties specialistai (angl. compliance officer) be leidimo negalėjo nei antakio pajudinti, o po Doddo–Franko įstatymo jie tapo svarbiausiais žmonėmis kompanijoje, kurie gali sustabdyti ne tik visus sandorius, bet esant reikalui ir pačios įmonės veiklą. Ir visa tai be įmonės vadovų ar savininkų pritarimo. Negana to, atitikties specialistai tapo įpareigoti tučtuojau reaguoti į bet kokias neskaidrumo apraiškas – jas užkardyti ir apie tai informuoti valstybės institucijas, nes kitaip jie rizikuoja pajausti visą JAV baudžiamosios teisės svorį ant savo pečių.
FATCA idėja, kai finansinės institucijos yra prinorintos teikti informaciją apie savo klientus, labai patiko Tarptautinei ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO). 2014 m. pristatomas Bendras atskaitomybės standartas (angl. Common Reporting Standard,CRS). Pagal jį valstybių, pasirašiusių Daugiašalį kompetentingų institucijų susitarimą dėl finansinės atskaitomybės informacijos automatinio apsikeitimą (angl. Multilateral Competent Authority Agreement On Automatic Exchange Of Financial Account Information, MCAA) finansinės institucijos, vietos mokesčių priežiūros agentūroms, privalės teikti informaciją apie sąskaitas, kurios priklauso užsienio mokesčių mokėtojams. Ši informacija bus pasiekiama visoms MCAA pasirašiusioms valstybėms, tarp kurių yra tokie legendiniai mokesčių rojai kaip Airija, Šveicarija, Mergelių Salos, Kaimanų Salos, Liuksemburgas, Panama, Singapūras, Jungtiniai Arabų Emyratai ir t. t. Garsusis mokesčių rojų diskretiškumas tapo gerokai abstraktesnis.
Europos Sąjunga taip pat neatsiliko nuo pasaulinių tendencijų. 2017 m. sukuriamas ES nebendradarbiaujančių mokesčių jurisdikcijų sąrašas (angl. EU List of non-cooperative tax jurisdictions). Paprastai kalbant, tai yra savotiškas juodasis sąrašas, nuolat pildomas ypatingai neskaidriais mokesčių rojais. Jeigu ES valstybės narės gyventojai vykdo veiklą tokiose juodose valstybėse, arba Europos Sąjungoje veikia šių valstybių subjektai — visi jie pakliūva į sankcijų, dėl kurių negalės naudotis daugeliu mokestinių lengvatų, kilpą.
Pagaliau – Naujoji Jeruzalė?
Visi šie įvykiai buvo sujungti į vieną didelę iniciatyvą — 2021 m. Londone per Didžiojo septyneto susitikimą buvo susitarta dėl globalaus minimalaus 15 proc. pelno mokesčio tarifo. Be to, buvo nuspręsta, jog mokesčiai privalo būti mokami tose jurisdikcijose, kuriose pinigai buvo uždirbti. Jokių finansinių stumdymų ieškant palankiausios mokestinės aplinkos. Šiuo metu yra aktyviai aptarinėjamos sąlygos ir kriterijai, tačiau panašu į tai, jog per kelerius metus, mes turime daug šansų išvysti patį didžiausią mokesčių susitarimą kokį tik yra mačius žmonija.
Ir visa tai greičiausiai pasibaigs farsu. Žinoma, FATCA ir CRS yra žingsniai teigiama linkme, bet visos minėtos reformos vyksta geologinių procesų greičiu. Milijardieriai tikrai nesėdi išsižioję ir nelaukia, kol kažkas juos stipriau apmokestins. Daugelis jų turi savo žiniasklaidos priemones, neretai ištisas imperijas, visa tai kartu su legionais gerai apmokamų teisininkų ir lobistų stabdo bet kokias rimtesnes mokestines reformas. Nepavykus jų sulaikyti, tos pačios „įtakos mašinos“ visų pirma jas užvilkina, vėliau išgraužia ir iškrapšto tūkstančius išimčių ar spragų, o kada ateina laikas taisyti tokius kastruotus teisės aktus, procesas „stabdyti, vilkinti ir sabotuoti“ yra kartojamas iš naujo.
CRS veikia, bet valstybės narės turi teisę nuspręsti apie kurias sąskaitas informacija yra teiktina — tai lėktuvnešio dydžio skylė. ES „Juodajame sąraše“ dabar yra 13 valstybių, nei viena iš jų nėra iš Europos, tarsi Šveicarija, Liuksemburgas, Malta ir Nyderlandai – ypač aktyviai mokesčių slėpime dalyvaujančios valstybės — neegzistuotų. Doddo–Franko įstatymas turėjo apsaugoti nuo Didžiąją recesiją sukėlusios vadinamosios Nemokių hipotekų krizės (angl. Subprime mortgage crisis), kada buvo prekiaujama finansiniais instrumentais, sukomplektuotais iš visiško šlamšto. Būtent nuo to jis ir apsaugojo, bet rizikingi finansiniai instrumentai buvo pradėti komplektuoti tiesiog iš kitokio šlamšto. Daug įtakos gavę atitikties specialistai gavo viliojančius pasiūlymus — mes keturgubiname tavo algą, o tu tik žiūrėk į kitą pusę, jei ką — atsėdėsi, o tada labai diskretiškoje sąskaitoje tavęs lauks maloni staigmena. Šiuo metu aktyviai aptarinėjamame globalaus minimalaus mokesčio plane jau atsirado išimtys išteklių gavybos (naftos, dujų, kasybos etc.) pramonei ir finansų sektoriui. Ir visai galimas daiktas, kad jų tik daugės. Vienintelė FATCA vis dar funkcionuoja kaip numatyta, bet aplink ją nuolatos zuja pulkai korporatyvinio lobizmo grobuonių ir bandymų atšaukti šitą teisės aktą netrūksta. Būtent taip atrodo „stabdyk, vilkink ir sabotuok“ realiame gyvenime.
Tokiais būdais daugelis pasaulio ultraturtingųjų gauna ištisus dešimtmečius papildomo laiko su jiems parankiais mokestiniais tarifais. Reformos tarsi įvyko, bet jos nieko iš esmės nekeičia. Net jei per kažkokį stebuklą pasaulio galingiausioms valstybės pavyktų išsukinėti rankas pasaulio galingiausiems oligarchams, jie tiesiog pradėtų ignoruoti įstatymus ir savo pinigus išslapstytų giliau. Tai galima padaryti per trečius ir ketvirtus asmenis, dar tamsesnėse jurisdikcijose, kur tokių schemų išaiškinimo atveju bylinėjimaisi būtų nesibaigiantys. To jiems ir reikia, nes kiekviena užvilkinta akimirka reiškia milijardus nesutaupytų pinigų.
Esame girdėję apie Didžiąją naftą, Didžiąją farmaciją, Didįjį agroūkį ir juos panašias pasakiškai turtingas bei įtakingas tarptautinio verslo aglomeracijas. Tačiau jos tėra menkniekis palyginus su tuo sektoriumi, kur daromi tikrieji pinigai, — Didžiuoju vilkinimo ir gumos tempimo bizniu. Kalbama ne vien tik apie mokesčius, nes bet koks pagalių kaišiojimas į stambaus kapitalo reguliavimą, ir nesvarbu, ar finansų, aplinkosaugos ir darbuotojų gerovės, ar vartotojų apsaugos frontuose, reiškia išsaugotus milijardus ir trilijonus jų giliose kišenėse. Ten kur yra dideli pinigai, atsiras daug motyvacijos juos saugoti. Yra priežasčių, dėl ko buvo sugauti, nuteisti ir į kalėjimą sėdo Bernie Madoffas, Allenas Stanfordas ar Alfredas Taubmanas. Šie ir kiti multimilijardieriai padarė esminę klaidą — vogė iš pasaulio turtingųjų. Jeigu jie būtų vogę iš paprastų žmonių, tai būtų galėję ir išvengti tokio griežto teisingumo. Pasaulis toks buvo ir toks tebėra, vargu ar greitu metu tai pasikeis.