Nepaisant viso žmonijos progreso nuo užsmailintų pagalių iki raketų mokslo, esama dalykų, kurie niekada nesikeičia. Mes labai mėgstame pasakoti istorijas ir jas klausytis. Pirmykščiai padavimai, aidintys olose susigūžus aplink laužus arba šimtus milijonų kainavusi Holivudo sensacija — visi jie yra apie tą patį. Apie mus. Siužetai gali būti patys fantastiškiausi: apie dievus, pabaisas arba superherojus, bet juose slepiasi labai paprasti dalykai: meilė, draugystė, gyvenimas, mirtis ir atgimimas.
Mums reikia pasakojimų, nes širdies gilumoje kiekvienas žmogus yra labai vienišas ir pasimetęs. Mes nuolat ieškome to, kas suteiktų mums prasmę. Religija yra pasakojimas. Istorija yra pasakojimas. Mokslas yra pasakojimas. Įstatymai yra pasakojimas. Programinis kodas yra pasakojimas. Tokių prasmę kuriančių naratyvų esama daug, tačiau jų funkcija viena — nuraminti save, jog kažkas tavimi pasirūpins: dievas, valstybė, nematomoji rinkos ranka arba tu pats. Štai, dėl Dievo malonės, aš einu (angl.: there but for the grace of God go I).
Dažytas veidas, žali plaukai, ryškus kostiumas, groteskiška šypsena. Džokeris yra padavimas, kurį mes nepaliaujamai perpasakojame filmuose, komiksuose, knygose ir kompiuteriniuose žaidimuose. Tai yra naujųjų laikų folkloras. Kaip ir visa liaudies kūryba, šita turi labai konkrečią pradžią.
XX amžiaus trečiasis dešimtmetis – Riaumojantys dvidešimtieji. Džiazas, čarlstonas, šampanas, sausas įstatymas, mafija ir nesibaigiantys vakarėliai. Nepaisant gerųjų laikų, visuotinės nelaimės nuojauta niekur neišsisklaidė. Ir ne be pagrindo, nes vieną dieną viskam ateis galas. 1929 m. spalio 24 d. JAV akcijų biržos griūtis nublokš pasaulį į Didžiąją depresiją, alkanus trisdešimtuosius, kurie užsibaigs Antruoju pasauliniu karu su visais jo žiaurumais.
Vienas iš tos tamsios nuojautos pavidalų buvo vokiečių ekspresionistinis kinas: Nosferatu (1922 m.), Faustas (1926 m.), Metropolis (1927 m.) ir daugelis kitų. Šitas kinas labai skyrėsi nuo jį pagimdžiusios epochos: tamsus, sunkus, pesimistinis, atmetantis realizmą, pripildytas iškreiptų, siaubą keliančių vaizdinių, daug kalbantis apie nerimą, vienatvę ir bejėgiškumą. 1928 metais sidabriniuose ekranuose sprogsta naujas nebylusis filmas: Žmogus, kuris juokiasi. Mums nereikia žinoti jo siužeto, nes šis vokiečių ekspresionizmo šedevras davė pasauliui svarbiausia – vieną vaizdinį. Iki skausmo išsišiepusį aktoriaus Conrado Veidto veidą, kuris sukrėtė ištisą kartą žmonių ir įkvėpė visą grupę naujų košmarų.
Kartais į kūdrą paleistas akmuo gali paskleisti labai toli siekiančius ratilus. Vienas tokių nuraibuliavo iki pat 1940-ųjų Amerikos. Ten ir tada septyniolikmetis Jerry Robinsonas nupiešė šito vaizdinio sukeltą eskizą: žmogžudiškai išsišiepusį juokdarį, o šalia jo veido figūravo tos būtybės vardas — „Džokeris“. Vėliau šitam vaizdiniui bus sugalvotas pasakojimas. Komiksų puslapiuose Džokeris bus išprotėjęs brangenybių vagis, žudikas, savo aukas kankinantis „Džokerio nuodais“ , kurie žudo palikdami žmones su nuolatinės vypsenos perkreiptais veidais. Kūrėjų sumanymuose Džokeris turėjo būti kito dar garsesnio personažo — Betmeno trumpalaikis priešininkas. Tačiau šitas veikėjas buvo toks sėkmingas, kad jis iki pat šių dienų išlieka žmonijos kolektyvinėje sąmonėje.
Džokerio istorijas ir pavidalus kūrė daugybė menininkų. Slenkant metams, dešimtmečiams, epochoms ir eroms, Džokeris slinko kartu su jais. Kultūra yra toks procesas, kuris, keičiantis kartoms, į senus simbolius įdeda naują prasmę. Nesibaigiantys bandymai perpasakoti Šerloko Holmso, Undinėlės, Drakulos, Karaliaus Artūro, Zoro, Žmogaus Voro ir Pelenės istorijas yra būtent apie tai.
Savo kelionės pradžioje Džokeris lygiomis dalimis buvo serijinis žudikas ir juokdarys. Galbūt tai buvo aliuzija į kažką? Galbūt šis teatrališkas nusikaltėlis buvo metafora, įkūnijanti Eurazijos diktatūras, kurios elgėsi lygiai taip pat komiškai, bet kėlė siaubą tuo pat metu? Turbūt to niekada nesužinosim. 1941 metais JAV įsitraukus į Antrąjį pasaulinį karą, keitėsi ir Džokerio charakteris. Karo metais žmonės nenori gąsdinančių pasakojimų, jie nori paprastų, šviesių žinučių, kurios galėtų praskaidrinti slogią realybę apkasuose ar po sunkaus darbo šaudmenų gamykloje. Kūrėjai tą pajuto, ir Džokeris persikūnijo į nepavojingą įkyrų niekšelį. Pokario metais Amerikoje dėl to, ką skaito jaunimas, kilo moralinė panika, kuri pagimdė privalomus elgesio standartus komiksų herojams. Dėl šito jie tapo sterilūs, lengvabūdiški ir perdėtai pamokslaujantys, visai kaip sovietinė animacija. 1966-ųjų paikas Betmeno serialas yra būtent tų taisyklių rezultatas. Trisdešimt metų Džokeris išliko publiką linksminusiu klounu, bet senasis, brutalusis, žmogžudiškas, sociopatinis Džokeris niekur nedingo, jis tiesiog laukė savo eilės pasirodyti.
Ekonomika yra chaoso variklis ir tuo pačiu — jo stabdis. Kada ji auga, ir tą augimą jaučia dauguma, chaoso mažėja, kada ji traukiasi ir koncentruojasi siauros mažumos rankose, chaoso daugėja. 1945 m. prasidėjusi visą Vakarų pasaulį užvaldžiusi klestėjimo ir ekonominės gerovės banga, 1960-ųjų pabaigoje netikėtai atslūgo. Chaosas pradėjo sėlinti į žmonių gyvenimus. Atėjo neramieji septyniasdešimtieji: nesantaikos, pykčio ir nerimo laikai. Jie mums davė naują Džokerį. Tiksliau — naują seną Džokerį. Nebeliko vaikiškų pokštų ir paikų nuotykių, grįžo smurtas, prievarta ir chaosas.
Tos metamorfozės niekada nesustojo. Šiandien Džokeris yra nebe žmogus, nebe personažas, jis yra siautėjanti gamtos jėga. Niekas nesupranta jo motyvacijos. Visai gali būti — net jis pats. Tas blogis, kurį jis kelia aplink save, egzistuoja tik tam, kad egzistuotų. Džokeris yra sumaištis, Džokeris yra smurtas, Džokeris yra baimė, Džokeris yra siaubas. Jis neturi tikslų, o tomis retomis išimtimis kada jų yra, jie apleidžiami taip pat greitai ir spontaniškai kaip ir atsiranda. Džokeris yra sulaužytos psichikos personifikacija. Iškankintos, išniekintos, visą žmoniją sunaikinti norinčios pagiežos ciniška projekcija. Dažnas pasakojimas yra Džokerio ir Betmeno dualizmas. Džokeris yra chaosas, Betmenas — tvarka. Labai dažnai Džokeris daro viską, kad Betmenas peržengtų vienintelį nelaužomą savo principą — niekada, jokiomis aplinkybėmis neatimti gyvybės. Galbūt tokiu būdu bandoma kalbėti apie dilemas, kylančias pasaulio demokratijoms dėl globalinio terorizmo ir augančio vidinio radikalizmo. Ar verta paminti savo principus, kad būtų sustabdytas chaosas? O juos pamynus, ar yra kelias atgal?
Su laikais keitėsi ir Džokerio keliamas pavojus. Jis jau seniai nebeplėšia bankų ir juvelyrinių parduotuvių. Iš pavojingo nusikaltėlio jis išaugo į charizmatišką blogio genijų. Nepaisant savo chaotiškumo, jis geba telkti apie save ištikimus parankinius, gaujas ir minias žmonių. Pinigai, galia ir įtaka jo seniai nebedomina, nes Džokeris labiausiai nori visuotinės sumaišties. Jis yra tarsi chaosu mintanti ir kvėpuojanti būtybė, nuolat mėginanti sukurti jo gyvybei būtiną terpę. Nesuvaldytas Džokeris beveik visada progresuoja į nesibaigiantį terorą, anarchiją gatvėse ir jomis žygiuojančius Džokerio gaujos narius. Džokerio personažui keičiantis kartu su laikais, viena niekada nesikeičia — niekas gerai nežino jo praeities. Galbūt jūs matėte 1989 m. Timo Burtono Betmeną arba 2019 m. Toddo Phillipso Džokerį, kuriuose bandoma kalbėti, iš kur šitas personažas atsirado? Tokių mėginimų buvo daugiau. Garsesni tarp komiksų gerbėjų yra 1988 m. Alano Moore‘o grafinė novelė Betmenas: Mirtinas juokas (Batman: The Killing Joke) arba 2005 m. Edo Brubakero Betmenas: Žmogus, kuris juokiasi (Batman: The Man Who Laughs). Ir tai dar ne viskas. Per beveik šimtmetį egzistavimo, Džokerio istorija buvo pasakota ir perpasakota tiek kartų, kad yra atsiradę devynios galybės jo inkarnacijų. Yra Džokeris kompiuterinis virusas. Yra Viktorijos laikų Džokeris. Yra ateities Džokeris. Egzistuoja net alternatyvi Džokerio versija, kuri yra moteris. Ir ne bet kokia moteris, o Martha Wayne — tikra Betmeno motina! Visa tai nėra kanonas — „DC Comics“, organizacija, kuriai priklauso teisės į šį personažą, visada palieka intrigą ir niekada iki galo neatsako į klausimą — iš kur atsirado tas Džokeris? Nepažintas, nežinia dėl ko egzistuojantis blogis visada yra baisesnis, negu tas, kurio motyvacija yra aiški.
Tarp visų šitų skirtingų pasakojimų triukšmo išlieka viena ašis, aplink kurią sukasi absoliuti dauguma pasakojimų apie Džokerį ir jo pavidalus: dažniausiai tai tragiškai palūžęs žmogus. Kartais jis yra nenusisekęs komikas, nuolat patiriantis stiprų pažeminimą, kartais jis yra dėl savo arogancijos nukentėjęs vagis, kartais savo išvaizdą įsimylėjęs narcizas, patekęs į bjaurojantį nelaimingą atsitikimą, o Betmeno motinos atveju — tragiškai vaiką praradusi moteris. Džokeris kalba apie mus pačius. Tai dalis mūsų kolektyvinės pasąmonės. Ta dalis, kuri pasirodo tik po laibai didelių sukrėtimų. Kartais gyvenimas gali prislėgti taip negailestingai, kad kažkas ten, labai giliai, tiesiog lūžta, o pro plyšius prasiveržia Tai. Per amžius Tai turėjo labai daug vardų: chaosas, blogis, šėtonas, velnias — kas tik norit, bet Tai iš esmės yra disfunkcinis elgesys, sukeltas labai sunkios traumos. Ar tai būtų chaotiškas Džokerio blogis, ar vieno Austrijos dailininko nuniokota Europa, ar tiesiog — tos privačios akimirkos, kurių esame patyrę visi, kada norėdavosi sudeginti pasaulį ir garsiai kikenti žiūrint kaip viską glemžiasi liepsnos.
Kartais taip nutinka, kad gyvenimas imituoja meną. Menas visada buvo ir bus visų pirma apie žmones, todėl čia nėra nieko keista. O tarp žmonių, čia, realybėje vaikšto legionas Džokerių. Jie yra kaip mieganti infekcija, kuri nubunda tą pačią akimirką, kai imuninė sistema pavargsta ir atsipalaiduoja. Tai palūžę individai, kurie pradeda telkti apie save tokius pačius kaip ir jie. Pikti, pasimetę, pasaulio nebesuprantantis, daug praradę, senstantys žmonės, kuriems kuo toliau, tuo sunkiau orientuotis sparčiai greitėjančiame ir sudėtingėjančiame pasaulyje. Šitie Džokeriai turi savo ideologijas, šūkius ir reikalavimus, bet dažnai tai būna kažkoks padrikas minčių kratinys. Lygiai kaip senberniai, senmergės ir triskart išsiskyrę, alimentų nemokantys ir iš teismų neišlendantys plevėsos, einantys ginti tradicinių šeimų, Marxą cituojantys pasiturintys didmiesčių leftistai ar viešojo sektoriaus libertarai. Čia nėra nieko bloga, nes tai niekada nebuvo apie idėjas ar ideologijas. Jie vienijasi aplink savo pasakojimą, kiti naratyvai tų žmonių nebetenkina, todėl jie kuria savuosius. Baziniai žmonių poreikiai yra labai paprasti: jie nori jaustis saugūs ir būti mylimi. Jei šitie poreikiai yra nepatenkinami, žmonės pyksta, o per ilgai tūžę žmonės eina siautėti į pasaulį.
Beveik du dešimtmečiai Europos Sąjungoje nepraėjo veltui – Lietuva toli nuėjo ir daug pasiekė. Mes kartu su savo Baltijos sesėmis esame postsovietinio gulago pirmūnai, į kuriuos labai pavydžiai žiūri daugelis buvusių broliškų respublikų. Bet reikia pripažinti, kad šitas progresas buvo daromas atmestinai, atbula ranka, per daug nesistengiant. Didžioji dalis Europos struktūrinių fondų buvo ištrinkelizuota ir nukeliavo siauroms oligarchų grupėms į ofšorines sąskaitas. Ištisos savivaldybės yra užimtos nepajudinamų kunigaikščių, dešimtmečiais neišlendančių iš korupcijos skandalų. Lietuvos demografija yra klaiki. Provincija merdi ir išgyvena iš centrinės valdžios numetamos europinės pašalpos malonės, kurios didesnę dalį įsisavina vietos feodalai. Glamūriniais dutūkstantaisiais dar buvo gyva iliuzija, kad jeigu tu gerais pažymiais baigsi mokyklą, universitetą ir labai stengsiesi, tu gyvenime turėsi viską. Šiandien tai pakartok bet kokiam mokiniui — nuo pradinuko iki abituriento — ir jie tik garsiai nusijuoks į veidą. Skandinavijos žuvų fabrikuose pilna tokių, kurie gerai mokėsi, baigė aukštąsias mokyklas, kartais net ne vieną, ir labai stengėsi. Visuomet būdavo svarbu ne tai, kas tu esi, o ką pažįsti. Šiais laikais tai ypač akivaizdu. Oficialus pasakojimas nebesusiderina su tuo, kas vyksta realybėje. O ji yra negailestinga, nes šiuo metu greičiausias kelias iš skurdo į sėkmę nėra išsilavinimas ar karjera, o emigracija, sportas ar prostitucija.
Bepigu sėdmaišio berniukui ar mergaitei, per „Stilių“ akomponuojant hipnotizuojančiam Violetos Baublienės užkadriniam balsui, pasakoti apie sėkmę ir pastangas, jei gimei labai pasiturinčioje šeimoje, jei ėjai į privačius darželius, elitinius licėjus, jei tau netrūko būrelių, korepetitorių, jei tavo šeimoje niekas negėrė, nesimušė ir galbūt visą vaikystę prieš tave net balso nepakėlė. Tavo tėvai išgalėjo sumokėti už universitetinį išsilavinimą užsienyje, ten tu sukūrei savo verslo kontaktus, o tavo inovacinio startuolio nebūtų buvę, jeigu tavo turtingi gimdytojai nebūtų sukrapštę įstatinio kapitalo ir išlaikę tavęs tuos ilgus metus, kol tu „ėjai iki sėkmės“.
Ten kur gyvena Džokeriai, skamba visai kitokie pasakojimai. Ten nėra sėkmės ir inovacijų. Ten viešpatauja smurtas, agresija, priklausomybės, nusikaltimai, nedarbas, bankrotai ir antstoliai. Ten Stiliaus nefilmuoja, nes vietoje jo yra „Farų“ kūrybinės grupės. Ten nėra aiškių išėjimų į gyvenimą, ten žmonės pavargo kruvinais pakaušiais daužytis į lubas. Tai nėra nei Ingridos Šimonytės, nei Andriaus Kubiliaus, nei Algirdo Brazausko ir net ne Vytauto Landsbergio kaltė. Už to nestovi joks žmogus, jokia partija ar organizacija, visa tai yra sistema, kurią mes patys savomis rankomis statėme pastaruosius tris dešimtmečius. Visi mes: lietuviai, lenkai, rusai, galimas daiktas — net armėnai, paprasti žmonės, varguoliai, runkeliai, elitas ir pavyduoliai, oligarchai ir patentininkai, verslininkai ir valdininkai, mokytojai ir studentai, politikai ir jų rinkėjai — visi ligi vieno esame kažką padarę, kas prisidėjo prie šitos sistemos stiprinimo, įsitvirtinimo ir augimo. Ne Seimas šlapinasi jūsų liftuose ar laiptinėse, ne Landsbergis šiukšlina Lietuvos gamtą, ne Prezidentai vietoje darbo slankioja po naujienų portalus ar socialinius tinklus, ne ministrai pila jums į kūną svaigalus. Vieni daugiau, kiti mažiau, mes visi prisidėjome prie šito būvio.
Kad ir kokią Džokerio versiją matytume, jos veidas dažniausiai palieka su kažkokiu blogu jausmu. Kraupūs vypsniai kažkodėl mums kelia nerimą. Juose glūdi kažkas labai viscerališka ir gyvuliška. Galbūt tai mūsų protėvių atmintis? Šimtais tūkstančių metų genuose koduota informacija, įspėjanti mus apie iššieptų plėšrūno nasrų grėsmę? Gal Džokeris, Žmogus, kuris juokiasi ir visi kiti į juos panašūs, yra priminimas, jog mes nugalėjome gamtą ir nuo kardadančių tigrų nebesislapstome, bet, sukūrę naujas technologines džiungles, išradome naują rūšį grobuonių? Mes niekada nekvestionuojame savanoje medžiojančių liūtų motyvacijos. Mes jų nevadiname sociopatais, nesikamuojame klausimu, kokia buvo jų vaikystė, ar jie buvo maitinti krūtimi, gavo pakankamai dėmesio ir meilės? Į gyvybės atėmimo aktą žiūrime kaip į gamtos ciklų dalį — gyvenimo ratą be moralinių vertinimų. Galbūt taip yra su tikraisiais Džokeriais? Galbūt jie yra žmonijos vystymosi proceso dalis? Tarsi nuolatinis priminimas apie pirmykščio būvio chaosą, tai kas būna, kada pasakojimai nustoja veikti.