(pirmas tekstas)
Šį įrašą įkvėpė du šmaikštūs ir protingi vyrai — Mykolas Katkus ir Aidas Puklevičius.
Gegužės 14 dieną „Laisvės TV“ laidoje „Pukatukai“ pastarasis, aptardamas prezidento darbus, itin atsainiai atsiliepė apie, pasak jo, „juokingą“ istoriją „apie tai, kas turi važiuoti į EVT“.
Tie patys kaliošai
Kaip buvo galima suprasti iš tolesnio aiškinimo, „ten yra sritis, kur viską, ką jis [prezidentas — A. M.]daro, niekas tam ypatingai neprieštarauja, visi pritaria — jo pozicijai dėl Astravo ir tai, ką jis daro dėl Rusijos ir dėl kitų dalykų“.
Problemos, pasak A. Puklevičius, esą prasideda, kai prezidentas „pradeda eiti ten, kur aš suprantu, kad žmonėms rūpi tie dalykai, nes niekuomet niekas nėra išrenkamas vien dėl užsienio politikos, nes žmones renka dėl vidaus politikos. Bet kur tu realiai gali priskaldyti malkų, ten jis kažkodėl brenda jau nežinau kelintą kartą į tą pačią upę ir vis išeina su tais pačiais prisemtais kaliošais.“ Pašnekovas, atrodė, irgi su tokia pozicija sutiko.
Citata, kaip matėte, ilgoka, bet palieku visą vien todėl, kad pažiūrėtume, kaip net tikrai kompetentingi žmonės geba pasakyti itin neaiškių dalykų, kurie vėliau virsta rimtomis politinėmis problemomis. Beje, rimtomis tiek užsienio, tiek vidaus politikos bėdomis.
Ar tokia jau „visiems“ priimtina?
Bendrai imant, panašią remarką būčiau praleidus pro ausis, — jau esame įpratinti, kad net išsilavinę žmonės Lietuvoje politinius procesus vertina ne iš teisės ar geopolitikos, o humoro perspektyvos, nors humoras, kaip žinia, yra labai subjektyvus dalykas.
Abejones dėl to, ar tikrai prezidento poziciją Europos Sąjungos klausimu tokia jau „visiems“ priimtina, kelia tai, kad Lietuvos vadovas iki šiol nėra pateikęs jokios aiškesnės Europos ateities vizijos, nors toks klausimas keliamas jau nuo 2017 metų, o pastaraisiais mėnesiais artėjant visų europiečių asamblėjai Strasbūre ypatingai aktualizuojamas.
Kol neaišku net tai, kaip prezidentas mato Lietuvos vietą Europos Sąjungoje ir kaip jis vertina tolesnes šalies perspektyvas Sąjungoje, ir kol nėra nuosekliai išdėstytos pozicijos, abejonės yra tiesiog gero tono požymis.
Moderavimo problemos
Kita vertus, gal „Pukatukų“ šmaikštavimus būčiau pamiršus iš karto, jeigu ne prieš keletą dienų iki minėto pokalbio vykęs skambiai išreklamuotas renginys Rytų Europos studijų centre.
Tą dieną „mintimis apie svarbiausius tarptautinės politikos iššūkius“ (bent jau taip buvo skelbiama tiek Centro pranešime, tiek prezidento paskyrose) dalijosi G. Nausėda. Renginį moderavo šio centro direktorius Linas Kojala.
Jau klausantis tiesioginės renginio transliacijos nepaliko tas ypatingas jausmas, kuris mane jau daugiau kaip dvidešimt metų lydi, kai kalba G. Nausėda.
Žodžiai sudėlioti, atrodo, tie. Sakiniai lyg ir logiški. Mintys iš pirmo žvilgsnio lyg ir aiškios, bet jau po kelių sakinių, kur akcentas netikėtai keičiasi, supranti, jog vis dėlto, kas gi norėta pasakyti, tikrai nėra iki galo aišku.
Platesnių prezidento pasisakymų užsienio politikos klausimais stenogramas kaupiu nuo 2018 metų, ir jas kartas nuo karto peržiūriu. Visą laiką — pastarasis pokalbis ne išimtis — labiausiai kliūva vienas dalykas. Ir tai tikrai ne prezidento bėda. Tai problema, kurią gimdo tie, kurie jį kalbina. Nė karto jokiame formate žurnalistai ar pokalbio vedėjai nėra nė pabandę aiškiai išnarplioti tuštokų Nausėdos pasažų turinio.
Konkrečiu atveju man pirmiausiai užkliuvo moderatoriumi pristatyto L. Kojalos vaidmuo.
Neprivertė atkleisti kortų
Bendrai imant moderatorius — tai įtaisas, kuris kažkaip slopina ar lėtina procesus. Tarkime, taip yra vadinama branduolinio reaktoriaus medžiaga, sulėtinanti neutronus iki šiluminio judėjimo energijos greičio ar klavišinių muzikos instrumentų prietaisas, slopinantis pernelyg aštrų garsą.
Anksčiau Kalbos komisija ir priešinosi tokio žodžio vartojimui, jeigu jis vartojamas diskusijų kontekste, tačiau dabar jis jau laikomas priimtinu. Vis dėlto — prisimenant pradinę termino konotaciją — moderuoti būtų logiška ten, kur susikerta skirtingos pozicijos. Tokiu atveju moderatoriaus paskirtis būtų silpninti įtampą.
Kad ir kaip vertintum, aptariamo pokalbio metu priešais prezidentą sėdėjo žmogus, kuris geba užduoti logiškus klausimus, bet tikrai, net perklausius pokalbį kelis kartus, taip ir liko neaišku, ar L. Kojala pastebėjo, jog visa eilė prelegento pasisakymų mažų mažiausia dviprasmiški.
Drįstu teigti (kitoje dalyje pateiksiu labai konkrečius pavyzdžius), kad moderatorius nesugebėjo atlikti esminės misijos — priversti pašnekovą atskleisti visas kortas.
Ypač graudu, kad to net nepabandyta padaryti tada, kai tos kortos rankose žmogaus, kuris atstovauja Lietuvai.
Taip renginys, kuriame buvo žadėta aptarti nei daugiau, nei mažiau „didžiausius iššūkius“, virto dar vienu eiliniu, perdėm maloniu viešųjų ryšių aktu.
Nuoseklią prezidento kalbos analizę išgirsite kitą ketvirtadienį, kai jums bus pateikta ir to renginio stenograma.
Klampūs palyginimai
Vis dėlto iki pastarojo renginio minčių peržvalgos, grįžkime į pernai metų kovo 20 dieną, kai prezidentą kalbino BNS vyriausiasis redaktorius (dabar vadovaujantis 15min.lt) Vaidotas Beniušis. [Su interviu tekstu galite susipažinti čia www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nauseda-koronaviruso-krize-parodys-ar-es-yra-seima-ar-namo-bendrija.d?id=83836171]. Tada irgi girdėjome panašias neapibrėžtas mintis, paskendusias metaforose.
Pasak tuometinio G. Nausėdos pasažo, dabartinės krizės metu (turima galvoje kaip tik tada prasidėjusi pandemija) „sprendžiasi klausimas, ar Europos Sąjunga yra šeima, ar tiesiog gyventojų gyvenamojo namo bendrija“.
„Šeimoje, puikiai žinome, brolis pasirūpins seserimi, tėtis pasirūpins mama, mama pasirūpins savo vaikais, ir nebus jokių sąlygų, išankstinių prielaidų, reikalavimų ir taip toliau, — tada svarstė G. Nausėda. — Gyvenamojo namo bendrijoje gali tekti šaukti susirinkimą, galbūt jame nebus kvorumo, pagaliau vienas iš butų gali galvoti, kad man šioje laiptinėje labai gerai, tegu visi kiti tvarkosi joje kaip išmano. Norėčiau, kad Europos Sąjunga būtų šeima, o ne gyvenamojo namo bendrija. Šiandien atsakyti į šį klausimą dar negaliu.“
Pirma, sunku suvokti kokiame kontekste prezidentas, kurio pirmoji konstitucinė priedermė yra užsienio politikos formavimas, tad ir jos nepriekaištingas išmanymas, leido sau kurti klampius ir pernelyg Lietuvos realijomis nuspalvintus palyginimus.
Ašarotų akių nešluosto
Antra, Europos Sąjunga nėra nei saldokai komiškomis spalvomis Prezidento nutapyta šeimynėlė, nei taip pat kandžiai aprašyta daugiabučio bendruomenė.
Ji veikia kaip labai aiškiai sutartyse apibrėžta 27-erių Europos valstybių ekonominė ir politinė bendrija, kurios visos narės yra vienodai lygios tos pačios Sąjungos dalys.
Čia nėra nei pater familias normas išpažįstančių tėvelių, nei geraširdžių mamyčių, broliukai sesutėms ašarotų akių nešluosto, o kaimynai — tarp jų ir mes — turi teises, kurios kitiems gali nepatikti, bet jeigu nepažeidžiamos sutartys, procesas teisėtas.
Tiesa, ginčas gali kilti ir, kaip matysime kitą savaitę, kyla dėl to, kaip suprantame tas dalis. Ar vis dėlto tai yra visiškai suverenių tautų, kurias vienija finansų srautai, susiėjimas ar tai yra Sąjunga, kurią vienija bendros vertybės.
Kas ta mama?
Trečia, ir dabar dar įdomiau: o kokioje konkrečioje vietoje anoje šeimos metaforoje G. Nausėda mato Lietuvą? Kaip mamą? O jei ne, tai kas ta mama? Vokietija? Prancūzija?
O gal G. Nausėdai mama yra Lenkija, juolab kad jau pirmosiomis prezidentavimo dienomis jis aiškino, kad visuose Lenkijos ginčuose su Europos Sąjunga dėl teisės viršenybės principo palaikys Lenkijos pusę, t. y. vienasmeniškai prisiėmė teisę laužyti Lietuvos stojimo į ES sutartį.
Kita vertus, o gal Lenkija yra piktas tėtis, jeigu neleido Lietuvos gyventojams pervažiuoti jos teritorijos (prisimenate, buvo toks įvykis pernai kovą pandemijos pradžioje)?
Akivaizdu, jog atsakymas akivaizdžiai yra neturiningas, o žurnalistas ir tada tingėjo arba nesugebėjo (nežinau, kas blogiau) priversti prelegento aiškiai atskleisti, kas norėta pasakyti.
Vienpusis solidarumas
Kita vertus, tuometiniuose G. Nausėdos svarstymuose apie valstybių narių solidarumo stygių aiškiai jaučiamas ir savotiškas nepilnavertiškumas.
Prezidentas Europos Sąjungą kaltina solidarumo stoka, nors būdama Sąjungos nare Lietuva netrukdoma galėjo solidarizuotis ir su pernai vasarį ypač skaudžią migrantų krizę patyrusia Graikija, ir su mirčių siaubiama Italija pandemijos pirmomis dienomis, ir su tuo metu žemės drebėjimo nusiaubta Kroatija.
Vis dėlto priekaištus Sąjungai beriantis prezidentas tarsi pamiršta, kad jo vedama mūsų šalis tuomet paramos Italijai, priešingai nei Kinijai, nesiūlė.
Tokią pat vienpusio solidarumo tendenciją galime matyti ir pastarosiose prezidento kalbose. Apie tai, kaip minėjau, kitą savaitę.