Europos Parlamento debatai dėl Rusijos agresijos –grėsmės Europai ir solidarumas su Ukraina
Trečiadienį, spalio 5 dieną, Europos Parlamento plenarinės sesijos Strasbūre metu vyko debatai dėl Rusijos agresijos ir karo Ukrainoje eskalavimo, kuriuose buvo aptartos tolesnės agresorės izoliavimo priemonės, o taip pat pristatyti tolesni Europos Sąjungos žingsniai, padėsiantys įveikti iki šiol neregėto masto energijos (išteklių) kainų krizę bei stiprinti bloko kritinės infrastruktūros saugumą.
Debatai vyko prieš balsavimą dėl Parlamento rezoliucijos, skirtos išreikšti solidarumą su Ukraina, pasmerkti Rusijos agresiją, neteisėtai įvykdytus pseudoreferendumus, jėga užimtų teritorijų aneksiją ir kt.
Debatų metu dauguma Europos Parlamento narių pasisakė už solidarumą tiek ES viduje, tiek ir su Ukraina. Su gana retomis išimtimis europarlamentarai ragino palaikyti Ukrainą ir nepasiduoti Rusijos spaudimui. Atsižvelgiant į pastarojo meto agresijos eskalavimą, Rusijai paskelbus mobilizaciją ir grasinant branduoliniu ginklu, bei sabotažo aktus „Nord Stream“ dujotiekiuose, taip pat nemažai kalbėta apie pačios ES saugumą tiek geopolitine, tiek ir siauresne – fizinio kritinės infrastruktūros saugumo – prasme.
Esminis prieštaravimas debatuose kilo dėl to, kokiu būdu turėtų būti užbaigtas karas. Didelė dalis parlamentarų pasisakė tolesnes sankcijas Rusijai ir karinę paramą Ukrainai, tačiau dalis jų – daugiausia kairieji ir kraštutiniai dešinieji – palaikė taikos derybų kelią, argumentuodami tuo, jog tolesnis karinių veiksmų eskalavimas kelia pavojų taikai ir stabilumui Europoje, veda į socialinius neramumus ir energetinį skurdą.
Kaip išgyventi ateinančią žiemą
Debatus įžanginėmis kalbomis pradėjo ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio politikai ir saugumo reikalams Josepas Borellis ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, kurie pristatė iki šiol europiniu lygiu nuveiktus darbus bei pasiūlymus ateičiai energetikos bei saugumo srityse ir apeliavo į visos ES solidarumą veikiant išvien beprecedentės krizės akivaizdoje.
J. Borrellis atkreipė dėmesį į tai, kad bloko energetinė priklausomybė nuo Rusijos iki šiol smarkiai varžė ES užsienio politiką, įskaitant ir bendrą poziciją dėl karo Ukrainoje. Jis pažymėjo, kad situacija šiuo metu kinta, tačiau Vladimiras Putinas tikisi, jog artėjanti žiema, manipuliavimas gamtinių dujų tiekimu ir aukštos energijos kainos pakenks Europos norui toliau teikti paramą Ukrainai (tai, beje, debatų metu atsispindėjo ir dalies Europos Parlamento narių pasisakymuose).
Nors ateinanti žiema žada būti sunki, tačiau, atsižvelgiant į tai, ką atidarydama debatus kalbėjo Europos Komisijos pirmininkė, situacija nėra visiškai beviltiška. U. von der Leyen pabrėžė, jog nors ES vis dar išlieka priklausoma nuo Rusijos, energetinę priklausomybę pavyko sumažinti nuo 41 proc. karo pradžioje iki maždaug 7,5 proc. šiuo metu, ir ES toliau juda šia linkme.
Pirmininkės teigimu, ES atsparumas šiais sunkiais laikais yra tiesiog stebėtinas – dujų suvartojimą ES pavyko sumažinti maždaug 10 proc., saugyklų užpildymo lygis šiuo metu yra 15 proc. didesnis nei tuo pačiu metu pernai ir siekia 90 proc., pristatytas elektros kainų ribojimo mechanizmas mažinant pigiausią elektrą gaminančių rinkos dalyvių pelnus, kad valstybės narės surinktomis lėšomis galėtų paremti elektros vartotojus, patvirtintas vadinamasis „REPowerEU“ planas (apie kurį Europos žinios jau ne kartą rašė ir dar tikrai rašys) ir kt.
Taigi, panašu, kad šiais metais (beje, skirtingai nei pernai) žiema ES neužklups netikėtai – anot U. von der Leyen, jau šiuo metu blokas turi pagrindinius instrumentus, padėsiančius išgyventi ateinančią žiemą ir toliau siekti energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos.
Be to, Komisijos pirmininkė pristatė ir svarbius su energetika susijusius pasiūlymus ateičiai, kurie susideda iš tolesnio bendradarbiavimo su partneriais dėl suskystintų gamtinių dujų tiekimo siekiant mažinti jų kainą, europinės energetinės platformos stiprinimo vykdant bendrus pirkimus, taip pat dujų, naudojamų elektros gamybai, kainos viršutinės ribos nustatymo (tiesa, tik laikinai, kol ES turės naują kainų indeksą, užtikrinantį geresnį rinkos funkcionavimą), tolimesnės bendros struktūrinės elektros rinkos reformos, investicijų į kokybiškai naują energetinę infrastruktūrą ir kt.
Nerimą keliantys klausimai
Kalbant apie energetinę infrastruktūrą, dalis debatuose pasisakiusių Europos Parlamento narių išreiškė susirūpinimą dėl ES kritinės svarbos objektų saugumo – ko gero, natūralu, kad po sabotažo aktų dujotiekiuose „Nord Stream“ daugiausia tai buvo parlamentarai iš jūrinių valstybių. Atsižvelgiant į šiuos neseniai įvykdytus sabotažo aktus, U. von der Leyen taip pat pristatė kritinės infrastruktūros saugumo stiprinimo planą, akcentuodama pastarosios gebėjimą veikti nepalankiausiomis sąlygomis, t. y. vadinamuosius streso testus, kurie padėtų identifikuoti infrastruktūrinių objektų saugumo spragas ir padėti reaguoti į staigius sutrikimus energetikos, skaitmeniniame ir kituose sektoriuose.
Kalbėdama apie infrastruktūros saugumo stiprinimą, Komisijos pirmininkė taip pat akcentavo staigaus atsako į nenumatytas aplinkybes stiprinimą pasitelkiant civilinės saugos mechanizmą, maksimalų palydovinio stebėjimo pajėgumų išnaudojimą ir bendradarbiavimą su NATO bei kitais ES partneriais, visų pirma su JAV.
Debatų metu nuskambėjo ir siūlymai, susiję su V. Putino grasinimais panaudoti branduolinį ginklą – nuo raginimų peržiūrėti branduolinio atgrasymo planus (nors, reikia pastebėti, jog tai yra NATO, o ne ES prerogatyva) iki siūlymo tokius grasinimus paskelbti grėsme taikai ir žmogiškumui.
Nemaža dalis parlamentarų taip pat siūlė plėsti bei griežtinti sankcijas Rusijai, vykdyti tolesnę agresorės izoliavimo politiką, ir toliau remti Ukrainą tiek realiais pinigais, tiek politiškai, ypač kalbant jos narystę ES ir netgi NATO.
Taip pat nuskambėjo kritika, jog blokas nesuteikė pakankamai paramos Rytinio flango arba pafrontės valstybėms narėms, siekiant pastarosioms padėti priimti karo pabėgėlius. Nemažai dėmesio debatuose susilaukė sunkiosios ginkluotės (ypač tankų) tiekimo Ukrainai klausimas, vieniems Parlamento nariams aiškinant, jog ginklų tiekimas skatina karo eskalaciją, o kitiems raginant didinti sunkiosios ginkluotės tiekimą Ukrainai ir pabrėžiant, jog jei ne ginklai, V. Putinas jau būtų laimėjęs šį karą. Pavyzdžiui, Jaakas Madisonas iš dešiniosios nacionalistinės „Identiteto ir demokratijos“ frakcijos apkaltino Vokietijos kanclerį Olafą Scholzą teigdamas, jog dėl platesnės apimties ginklų tiekimo Ukrainai trūksta tik pastarojo parašo.
Vidinės grėsmės Europoje
Atskiro dėmesio taip pat vertas Europos liaudies partijos frakcijos pirmininko Manfredo Weberio, kuris kalbėjo ne tik apie Rusijos keliamą grėsmę, bet ir kitus pavojus – tarp jų ir kylančius pačios ES viduje – pasisakymas.
Kalbėdamas apie Turkiją jis pareiškė, jog jei šalis neremia Ukrainos ir neįgyvendina tokių pačių sankcijų Rusijai kaip ES, ji tiesiog negali būti laikoma kandidate potencialiai narystei.
Tuo tarpu kalbėdamas apie vidines grėsmes ES, M. Weberis priminė nuolatinius Europos dešiniųjų nacionalistinių pažiūrų populistų mėginimus suartėti su Rusija, kaip antai Marine Le Pen pažadas sudaryti aljansą su Rusija šiais metais vykusių Prancūzijos rinkimų kampanijos metu, 2014 metų Nacionalinio fronto kampanija, kurią finansavo Rusijos bankai, taip pat Ispanijos partijos „Podemos“ pareiškimas iškart prasidėjus karui, kad konfliktą lėmė NATO plėtimasis į Rytų Europą, arba Slovakijos partijos SMER lyderio Roberto Fico pasisakymai, kuomet šis karą Ukrainoje apibūdino kaip JAV ir Rusijos konfliktą, o NATO pajėgų Slovakijoje stiprinimą Vokietijos kariais pavadino Vermachto sugrįžimu.
Šie pavyzdžiai ne tik atspindi realią situaciją (kurią demonstruoja ir kai kurių Parlamento narių pasisakymai debatų metu), bet ir, anot paties M. Weberio, primena, jog ES turi būti vieninga ir priešintis bloką iš vidaus destabilizuojančiam populizmui.
Panašios nuomonės laikėsi ir Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos pirmininkė Iratxe García Pérez, kalbėdama apie liūdnai savo meile Rusijai pagarsėjusį Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbáną ir kylantį nerimą dėl Italijoje išrinktų dešiniųjų populistų – jos teigimu, V. Putinas būtinai pasinaudos rinkimų Italijoje rezultatais, todėl ES būtina išlikti budriai ir veikti vieningai. Į šį pasisakymą europarlamentaras iš Italijos, „Lygos“ partijos atstovas iš „Identiteto ir demokratijos“ frakcijos Marco Zanni sureagavo replika, jog tokios pastabos kyla iš negebėjimo susitaikyti su rinkimų Italijoje rezultatais, ir kad taip dirba lobistai, tarp kurių – ir buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis, kuris, be kita ko, yra socialistas.
Tuo tarpu kalbant apie platesnį geopolitinį kontekstą, debatuose nuskambėjo idėja, jog šiandienos sprendimai apsprendžia europinį ir netgi globalų saugumą ateinantiems dešimtmečiams, o stiprindama savo užsienio politiką ir atsparumą išoriniam spaudimui (šiuo atveju galvoje turint konkrečiai Rusijos energetinį šantažą), ES taip pat stiprina ir savo suverenitetą.
Šis klausimas europinėje arenoje nėra naujas ir yra susijęs su ES kaip atskiro tarptautinės sistemos subjekto galios didinimu, postuluojant, jog daugiau europinio solidarumo bei kalbėjimo vienu balsu ir mažesnė energetinė, ekonominė ar politinė priklausomybė nuo išorės subjektų reiškia daugiau galios bei įtakos globalioje erdvėje.
Skambios deklaracijos vs politinė tikrovė
Šiuos Europos Parlamento debatus galima įvardyti kaip itin spalvingus, nes dalies pasisakiusiujų retorikoje nestigo vaizdingų detalių ir netgi teatrališkų alegorijų. Buvo cituojamas ir Victoras Hugo, ir Charles‘is De Gaulle‘is, kalbėta apie naudingus V. Putino idiotus, tarp jų ir politikus, o pats V. Putinas buvo pavadintas egomaniaku, ekonominiu nykštuku, jaučiančiu, kad ištekliai, kuriais turtinga jo šalis, praranda svarbą ir netgi – tiesa kiek nekorektiškai – sulygintas su caru Nikolajumi II, prieš liūdną savo ir visos Rusijos imperijos baigtį dar spėjusiu pralaimėti karą Japonijai. Tuo tarpu kančios, kurias šiuo metu patiria Ukraina, buvo prilygintos kryžiaus keliui, kai tuo tarpu Europa šiuo metu patiria tik palyginti nedidelius nepatogumus.
Šie nepatogumai – aukšta infliacija ir energijos kainos, perkamosios galios bei konkurencingumo mažėjimas, nepavydėtina pramonės ir verslo padėtis ir kt. – reikalauja trumpojo ir ilgojo sprendimų, kurių dalis jau įgyvendinama, kaip antai bendradarbiavimas su partneriais energetikos sektoriuje ar ruošiantis šių metų žiemai atlikti namų darbai, o dalis – elektros rinkos intervencija, gamtinių dujų ir elektros kainų atsiejimas ir struktūrinės energetikos sektoriaus reformos – dar laukia ateityje.
Visos šios krizei valdyti skirtos priemonės ne tik yra naudingos pačios savaime, bet ir padeda vis labiau spausti Rusiją, siekiant nutraukti brutalų karą Ukrainoje. Tačiau šias problemas įveikti padės tik solidarūs europiniai sprendimai ir bendras požiūris.
Galima teigti, jog už solidarumą – tiek pačios ES viduje sprendžiant jos vidines problemas, tiek ir su Ukraina – Europos Parlamentas pasisako pakankamai vieningai.
Didžioji dalis debatuose dalyvavusių Parlamento narių pasisakė už ES atsparumo didinimą nepasiduodant Rusijos energetiniam šantažui, sankcijų agresorei stiprinimą ir tolesnį Ukrainos rėmimą (taip pat ir ginklais), taigi, atrodytų, jog didesnių prieštaravimų dėl tolesnio europinės politikos kurso nėra, juolab turint galvoje tai, apie ką kalbėjo Europos Komisijos pirmininkė, pabrėždama, jog besiartinančią žiemą ES pasitinka pasiruošusi, o artimiausiu metu bus priimami kiti krizę įveikti padėsiantys sprendimai.
Tačiau politinė realybė visuomet pasirodo esanti gerokai sudėtingesnė nei skambios deklaracijos tiek dėl ilgų ir lėtų procedūrų bei sudėtingo sprendimų priėmimo mechanizmo, tiek ir dėl to, kad žodžiai ir veiksmai ES labai dažnai skiriasi.
Nėra silpniausioji grandis
Kita vertus, reikia pripažinti, jog europinio solidarumo ir pagalbos Ukrainai atveju Europos Parlamentas, ko gero, nėra silpniausioji grandis.
Atsižvelgiant į ES veikimo logiką pastarasis veikia kaip visus europiečius atstovaujanti institucija, be to, jo priimtos rezoliucijos yra daugiau deklaratyvaus pobūdžio – tuo tarpu konkretūs sprendimai šiuo atveju priimami Taryboje, kur stipriai dominuoja valstybių narių nacionaliniai interesai, griaunantys europinį solidarumą ir fundamentalios svarbos europines iniciatyvas.