Koronaviruso sukelta krizė kaip reikiant pakoregavo Europos Sąjungos planus dėl Naujojo žaliojo kurso. Koks likimas laukia šios iki šiol neregėto masto iniciatyvos, kuria buvo planuojama reformuoti kone kiekvieną europinės politikos sritį? Kokie dabartinėmis aplinkybėmis yra Naujojo žaliojo kurso skeptikų ir entuziastų argumentai? Ar Naujuoju žaliuoju kursu grįstas kokybiškai naujas ekonomikos modelis pasiteisintų, o galbūt koronaviruso krizės akivaizdoje jo keisti paprasčiausiai neapsimoka, ir visus išteklius bei pastangas reikėtų nukreipti į esamo ekonominio modelio gaivinimą? Į šiuos klausimus pamėginsiu pasigilinti šiame straipsnyje.
„Atsisakyti negalima išsaugoti“ — kurioje vietoje Europa dės kablelį?
Nepaisant ambicingų užmojų ir skambių deklaracijų, politinė praktika aiškiai demonstruoja, kad Naujasis žaliasis kursas dar iki koronaviruso krizės susidūrė su rimta opozicija, ypač kalbant apie vadinamąsias naująsias, per 2004 m. plėtros bangą į ES įstojusias valstybes nares, iš kurių tradiciškai žaliosioms iniciatyvoms labiausiai priešinosi Višegrado šalys (beje, visai neseniai Čekijos ministras pirmininkas Andrejus Babišas paragino apskritai atsisakyti Naujojo žaliojo kurso, apeliuodamas į koronaviruso sukeltą krizę ir poreikį lėšas nukreipti ekonominio atsigavimo linkme).
Taigi dabartinėmis gana chaotiškomis aplinkybėmis diskusijos dėl to, kurioje vietoje dėti kablelį sakinyje „atsisakyti negalima išsaugoti“, jeigu turime galvoje Naujojo žaliojo kurso įgyvendinimą, tik dar labiau paaštrėjo, ir ši situacija, tikėtina, tęsis dar ilgai. Maža to, neatmestina ir tai, kad po kurio laiko, Europai pajutus rimtesnes ekonominės krizės pasekmes, ligšiolinis rutininis Naujojo žaliojo kurso šlifavimas ir koregavimas, kurį bent jau iki šiol buvo galima vadinti tam tikru džiazavimu, gali virsti į laidotuvių simfoniją ar bent jau karinį maršą rimtose kautynėsedėlklausimo būti ar nebūti Naujajam žaliajam kursui.
Tačiau, diskutuojant apie Naujojo žaliojo kurso likimą, ir ypač pabrėžiant ištiso įvairių priemonių, susijusių ne tik su aplinkosauga, komplekso būtinybę, vis dažniau pasigirsta prognozių, jog, žvelgiant į ateitį, ir ypatingai ilguoju laikotarpiu ši iniciatyva gali atsipirkti. Ypač jeigu turime galvoje ne (ar ne tik) konkrečiai finansus, bet ir visiškai naują, tvarų, moderniomis technologijomis grįstą, prie ateities iššūkių pritaikytą bei krizėms atsparesnį ekonomikos modelį, kuris neabejotinai būtų svarus konkurencinis pranašumas tarptautinėje arenoje.
Kita vertus, kaip jau rašė Europos žinios, įgyvendinant Naująjį žaliąjį kursą valstybėms narėms tektų glaudžiau veikti išvien (ko, beje, koronaviruso krizės aplinkybėmis neabejotinai trūko), o ES tai reikštų glaudesnę valstybių narių integraciją ir didesnes galias europinėms institucijoms, kas iš esmės yra pati natūraliausia (ir, ko gero, efektyviausia) reakcija į iškilusias krizes, kai tokios gyvybinės grėsmės kaip klimato kaita, koronavirusas ir kt. peržengia valstybių sienas [1.].
Ką sako skeptikai ir entuziastai?
Naujojo žaliojo kurso oponentų esminis (ir, ko gero, vienintelis) argumentas yra susijęs su finansais, ir jį iš esmės galima suvesti į vieną lakonišką sakinį, jog „Naujojo žaliojo kurso reikėtų atsisakyti (ar bent jau atidėti jį neribotam laikui), nes jo įgyvendinimas bus labai brangus, juolab kad ES šiuo metu turi nukreipti išteklius į ekonomikos atsigavimą po koronaviruso sukeltos krizės“.
Tuo tarpu žaliųjų iniciatyvų entuziastai šiuos argumentus mėgina atremti įtikinėdami apie Naujojo žaliojo kurso naudą ilguoju laikotarpiu, bandydami pasiremti įvairaus plauko studijomis bei skaičiavimais. Tarkime, viena tokių studijų (tiesa, parengta dar pernai, t. y. gerokai iki koronaviruso sukeltos krizės) skelbia, jog neutralumui klimato atžvilgiu pasiekti ir mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančiai (low carbon) ekonomikai/pramonei kurti gali būti taikomos įvairios strategijos, tačiau, kad ir kaip būtų keista, tokių veiksmų kaina galutiniam vartotojui, nepaisant pasirinktos strategijos, išaugtų mažiau nei 1 proc. [2.].
Visgi ekspertai pabrėžia, jog šioms inciatyvoms įgyvendinti reikalingi kokybiškai nauji procesai pramonės sektoriuje, o tai savo ruožtu reiškia didesnes trumpojo laikotarpio kapitalo investicijas. Taigi visa tai reikalauja visiškai naujos, į žaliąsias iniciatyvas orientuotos pramonės strategijos ir politikos darbotvarkės, kurios telktųsi į inovacijas, kokybiškai naują, tvarią ir aplinkai draugišką infrastruktūrą, žiedinę ekonomiką ir pan. Iki koronaviruso krizės tai gana nedrąsiai ir bandė inicijuoti Europos Komisija, tačiau pastaruoju metu šios iniciatyvos pradėjo stagnuoti, o jų ateitis tapo gana miglota).
Taip pat nereikėtų pamiršti, jog, kaip jau buvo rašyta Europos žiniose, norėdama kuo greičiau atsistoti ant kojų, ES turės toliau spręsti, kaip padėti verslui ir pramonei, o tai, ko gero, bus vienas svarbiausių koronaviruso krizės įveikimo momentų, nuo kurio priklausys ir tolimesnės privačios investicijos į Naujojo žaliojo kurso projektus [3.].
Koronaviruso krizė — trukdis ar galimybė?
Tarpsektorinė Europos verslo lyderių grupė (European Corporate Leaders Group, CLG Europe) visai neseniai parengtoje ataskaitoje pažymėjo, jog europinis tikslas iki 2050 m. pasiekti neutralumą klimato atžvilgiu iš esmės gali palengvinti neigiamą pasaulinių tendencijų poveikį ateityje — ataskaitoje modeliuotos tokios tendencijos kaip dirbtinio intelekto technologijų plėtra, kintanti demografija, išteklių stygius ir kt., bei tai, kaip visa tai paveiks Europos darbo rinką ir pastangas pereiti prie klimato atžvilgiu neutralios ekonomikos [4.].
Ataskaitoje nustatyta, kad mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų pritaikymas konkrečioms pramonės šakoms gali padėti Europos darbo rinkai kompensuoti darbo vietų praradimą dėl skaitmenizacijos ir taršių technologijų atsisakymo [5.]. Kita vertus, darbo vietų klausimas taip pat labai aktualus koronaviruso krizės aplinkybėmis.
Galimos priemonės dekarbonizacijos tikslams pasiekti, kurti aplinkai draugišką energetiką, pramonę bei ekonomiką ir apskritai įgyvendinti Naująjį žaliąjį kursą galėtų būti energetikos ir pramonės sektorių finansavimo reformos (tarkime, globaliu mastu Didysis Septynetas yra sutaręs subsidijas iškastiniam kurui panaikinti iki 2025 m.), jungtiniam energetikos ir pramonės sektorių perėjimui prie žaliosios energetikos/ekonomikos skirtos naujos finansinės institucijos ir atitinkamai naujų finansinių instrumentų kūrimas ir pan., tačiau šių iniciatyvų perspektyvos dabartinėmis postkoroninėmis aplinkybėmis išlieka gana miglotos, ir visos šios priemonės tarsi kabo ore.
Visgi iš aplinkai draugiškų politikų, klimato ir energetikos ekspertų bei aplinkosaugos aktyvistų stovyklos pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta idėjos, jog koronaviruso sukelta krizė yra puiki galimybė pradėti kurti kokybiškai naują ir panašioms krizėms atsparesnį, taigi ir tam tikrų konkurencinių pranašumų suteikiantį ekonominį modelį, kuris atsipirks ilguoju laikotarpiu ir kuriuo, tikėtina, remsis naujoji, postkoroninė pasaulio tvarka. Kitaip tariant, anot Naujojo žalioji kurso entuziastų, ši iki šiol neregėto masto iniciatyva šiuo metu tarsi išgyvena savotišką „dabar arba niekada (bet geriau dabar)“ momentą.
Pusiau skustas, pusiau luptas Naujasis žaliasis kursas
Nepaisant gražių kalbų ir šviesiomis spalvomis piešiamų ateities perspektyvų, Naujojo žaliojo kurso likimas Europoje kol kas nėra iki galo aiškus. Tai visų pirma atsispindi rutininėje politinėje praktikoje — tarkime, kai kurios valstybės, tarp kurių gan paradoksaliai atsidūrė ir aktyvi žaliųjų iniciatyvų palaikytoja Vokietija, pavėlavo Europos Komisijai pateikti savo nacionalinius energetikos ir klimato planus (National Energy and Climate Plans, NECPs). Tai padaryti visos ES valstybės narės turėjo iki praėjusių metų gruodžio pabaigos. Negana to, likus vos keliems mėnesiams iki šio termino, t. y. praeitų metų rugsėjį, tik devynios valstybės narės į savo planus buvo įtraukę įsipareigojimus nutraukti iškastinio kuro subsidijas ir tik šešios iš jų planuose išdėstė konkrečius žingsnius, kaip tai padaryti, tačiau ir šie žingsniai, bent jau tuo metu, nepanešėjo į visapusiškus, konkrečius planus — tuo tarpu net penkios valstybės tuo metu planavo įvesti naujas iškastinio kuro subsidijas kaip „paramą perėjimui prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų“ [6.]. Maža to, panašu, kad išvados dėl šių planų taip pat vėluos dėl koronaviruso krizės.
Visgi įtakingiausios ES politikės — Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel — tarsi susitarusios vienbalsiai tvirtina, jog Naujasis žaliasis kursas vis dėlto bus ES atsigavimo plano šerdis. Komisijos pirmininkė pažymėjo, jog Naujasis žaliasis kursas gali tapti savotišku kompasu, pagal kurį orientuodamasi Europa pandemijos sukeltą krizę gali paversti puikia galimybe atkurti visiškai kitokią, panašioms krizėms atsparesnę ekonomiką, o Vokietijos kanclerė savo ruožtu pridūrė, kad, nepaisant laukiančių aštrių diskusijų dėl lėšų paskirstymo, ekonominio atsigavimo programos turėtų būti aiškiai orientuotos į klimato politiką bei aplinkai draugiškas technologijas [7.].
Atsižvelgiant į visas šias prieštaringas aplinkybes, panašu, kad Naujasis žaliasis kursas ES bus įgyvendinamas selektyviai arba, liaudiškai tariant, liks pusiau skustas, pusiau luptas, tęsiant svarbiausias iniciatyvas, tokias kaip klimato tikslai 2030 metams ar vadinamoji renovacijos banga [8.], taip pat ir tas, dėl kurių europiniu lygiu kyla mažiausiai prieštaravimų, savo ruožtu atidedant daugiausia ginčų ir konfrontacijos keliančias ir/ar „ne tokiomis svarbiomis” laikomas Naujojo žaliojo kurso priemones.
Tiesa, kaip jau rašė Europos žinios, šiuo momentu, t. y. pačiame koronaviruso krizės įkarštyje galbūt dar kiek ankstoka kalbėti apie konkrečias Naujojo žaliojo kurso iniciatyvas ir jų įgyvendinimo tvarkaraštį — svarbiausia dabar yra nebesižvalgyti atgal ir užtikrinti, kad dekarbonizacija, mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios technologijos ir tvarumas taptų esminiais Europos ekonominio atsigavimo elementais [9.].