Lapkričio viduryje Europos parlamente buvo balsuojama dėl rezoliucijos, kurioje vertinamas Europos Sąjungos sankcijų Rusijai veiksmingumas. Pagrindinis šio didelio palaikymo Europos parlamente (448 balsais prieš 115 susilaikius 31) sulaukusio dokumento autorius buvo Andrius Kubilius. Bendra išvada — sankcijos nepakankamai veiksmingos, tad privalu laikytis visapusiškesnio požiūrio ir toliau jas stiprinti.
Aš, žinoma, irgi balsavau už, vis dėlto dabar pabandysiu padirbėti velnio advokatu. Kaip žinia, velnio advokatas yra tas, kuris pasako nemalonius dalykus. Konkrečiu atveju, ir sau.
Sankcijos — abejotinas ginklas
Priimtame dokumente Europos Komisija yra raginama dar labiau plėsti sankcijų lauką, tuo pačiu metu taikant įvairias baudžiamąsias priemones toms Sąjungos įmonėms, kurios vis dar vykdo veiklą Rusijoje, bei šalims, kurios padeda agresorei apeiti sankcijas.
Apie tai, kad sankcijos neveikia arba jų ekonominis poveikis per menkas, kalbama vis dažniau. Bendrai paėmus praktiškai visa mokslinė politinė ekonominė literatūra tiesiog stebėtinai vieningai rodo, kad sankcijos nėra veiksmingas kovos su priešu būdas. Jos geriausiai veikia tada, kai jomis gąsdinama, o kita pusė tiki, kad sankcijos bus įvestos ir atsisako veiksmų, nukreiptų prieš tą, kuris grasina sankcijomis. Jeigu ir kai sankcijos įvedamos, jų veikimas pasirodo toks komplikuotas ir sunkiai valdomas bei prognozuojamas, kad jų poveikis dažniausiai kerta per abi puses.
Braižant sankcijas pernai pavasarį karo pradžioje buvo akcentuojama, kad sankcijų tikslas — pakirsti putino režimui galimybę finansuoti karo mašiną.
Putino režimas dėl absoliučiai plačiausio masto sankcijų, vertinant iš liberalios demokratijos tokios mylimos ekonominės perspektyvos, tikrai patyrė nuostolių.
Šalis neteko savo valiutos rezervų, rublio vertė įvedus sankcijas sumenko iki istoriškai žemiausio lygio — per 100 rublių už JAV dolerį ir šiuo metu sukasi apie 90 rublių už dolerį. Tai bemaž tris kartus mažiau, nei 2014 metais, kai Rusija tik pradėjo savo karines operacijos Ukrainoje. Šalyje siautėja infliacija, ir nors statistiniai duomenys skelbiami vis rečiau ir labai susiaurėjo pateikiamų duomenų apimtis, akivaizdu, kad infliacija auga.
Centrinio banko vadovė neseniai viešai pripažino, kad infliacija jau perkopė leistinas ribas ir viršija 7 proc. (tikslus skaičius nebuvo įvardintas), tad imtasi labai griežtos stabdančios pinigų politikos bazinę palūkanų normą padidinant iki 15 proc. (beveik 4 kartus daugiau, nei eurozonoje). Brangstančios prekės ir paslaugos pakerta šalies gyventojų perkamąją galią, ir jų gyvenimo lygis, įvairių nepriklausomų ekspertų vertinimu, per pusantrų metų sumenko apytikriai dešimtadaliu.
Sankcijos maitina putino tankus
Vis dėlto blogiau tai, kad karinė mašina nebuvo sustabdyta ir ji, priešingai nei tikėtąsi, įsisuka vis smarkiau. Paradoksaliai Rusijos karo mašiną didele dalimi palaiko būtent sankcijos.
2022 metais buvo fiksuotos rekordiškai aukštos naftos ir dujų kainos, ir tai galiausiai lėmė, kad Rusijos eksportas per metus padidėjo nuo 550 iki 636 mlrd. JAV dolerių. Tuo pat metu šalies importas sumenko beveik dešimtadaliu. Importui traukiantis tuo metu, kai eksportas augo, susiformavo milžiniškas 285 mlrd. JAV dolerių vertės prekybos balansas, kuris, savo ruožtu, ir lėmė, kad per metus šalies einamosios sąskaitos balansas padvigubėjo iki 233 mlrd. dolerių.
Tokie milžiniški prekybos ir einamosios sąskaitos pertekliniai balansai reiškia, kad šalyje susikaupė milžiniškos pinigų sumos, kurios leido palaikyti santykinę fiskalinę drausmę. Nors dėl tokios stiprios įplaukų bazės biudžeto pajamos išaugo apytikriai dešimtadaliu, tai nesutrukdė biudžeto išlaidas padidinti ketvirtadaliu.
Nors Rusijos finansų ministerija nuo 2022 metų pavasario neskelbia šalies karinių išlaidų, ekspertiniais nepriklausomų analitikų vertinimais Rusijos karinės išlaidos per 2022 metus išaugo nuo 4,9 iki 8,7 trilijonų rublių. Tie patys analitikai skaičiuoja, kad šiemet karinės išlaidos pasieks 10 trilijonų rublių ribą.
Šią skaitinę apžvalgą galima plėtoti, tačiau bendra išvada bus ta, kad kol kas Rusija turi pakankamas lėšas karo mašinai finansuoti, o esamas sankcijų paketas tų galimybių nepakerta.
Nors sankcijų pagalba buvo tikimąsi sustabdyti aukštųjų technologijų, kurios būtinos moderniai ginkluotei gaminti, srautą, bet ir čia susiformavo stabilus antrinis importas. Jeigu tikėti žiniasklaida, jame dalyvauja ne tik eilė Europos Sąjungos, bet net Lietuvos įmonių.
Kita vertus, žudyti galima ir ne tokios modernios ginkluotės pagalba, o karinė pramonė Rusijoje auga labai sparčiai ir palaipsniui tampa vienu didžiausių darbo vietų kūrėjų.
Žmonės nėra racionalūs
Vis dėlto, mano galva, liūdniausia tai, kad kuriant sankcijų paketus ir/ar bandant juos patobulinti pamirštama politinė ekonomija bei socialinė psichologija ir paskęstama primityvokos ekonomikos rėmuose.
Mano karta dar puikiai prisimena 1990 metų balandį, kai sovietai Lietuvai pateikė ultimatumą atšaukti Nepriklausomybės aktą ir pagrasino blokada. Lietuvai atsisakius paklusti, nutrauktas naftos ir 80 proc. sumažintas dujų tiekimas, apribota prekyba degalais, nustota tiekti iki 60 rūšių žaliavų, tame tarpe gyvybiškai svarbų metalą ar medieną, blokuoti geležinkeliai, jūrų keliai, buvo žmonių netekusių darbo, pajamų, pradėjo augti kainos, menkti perkamoji galia. Blokada buvo atšaukta po 75 dienų liepos pirmąją.
Paprastai kalbant apie šią blokadą nutylimas vienas bene svarbiausias veiksnys, kuris galų gale įveikė priešą. Net išskirtinai žiaurios priemonės nepalaužė Lietuvos žmonių noro gyventi taip, kaip nori jie, o ne sovietų valdžia, ir visi ramiai ar net su tam tikru pasididžiavimu sutiko dalintis nuostoliais ir nepriteklių našta. Aš puikiai tai prisimenu.
Bet va formuodami sankcijas politikai, jų tarpe ir tie, kurie patys atlaikė sankcijų spaudimą, kažkodėl manė, kad Rusijos gyventojai prigimtinai už juos blogesni. Patinka tai ar ne visiems, net tiems, kurie išties kaunasi už tikrus dalykus ir laisvę, bet žmonės susivienija, kai pajunta, kad jų bendruomenei graso tikras ar menamas išorinis priešas. Sunku pasakyti, kiek Rusijos gyventojų išties palaiko putino režimą, bet sankcijas didelė jų dalis traktuoja kaip nepagarbos jų šaliai ženklą ir tai esmingai augina putino režimo palaikymą.
Dokumente dėl sankcijų stiprinimo akcentuota būtinybė remti Rusijos opoziciją išeivijoje, nepriklausomą žiniasklaidą bei pilietinę Rusijos ir Baltarusijos visuomenę, nes, kaip teigiama dokumente, neigiamos sankcijų pasekmės prieš šias gyventojų grupes „nepadeda siekti numatyto sankcijų tikslo, t.y. apriboti Rusijos galimybių vykdyti agresijos karą prieš Ukrainą“.
Ką tai konkrečiai reiškia, kas konkrečiai ta pilietinė Rusijos-Baltarusijos visuomenė, kur ji slepiasi — namuose ar pasitraukusi, ir kaip sankcijų stiprinimas susijęs su sankcijų pasekmių eliminavimu priimtame dokumente, žinoma, nutylėta. Tiesiog ištransliuota privaloma gėrio pusės mantra, o jau jūs patys galvokit, kiek čia yra tos logikos.
Nori laimėti — nenuvertink priešo
Būtent savireflekcijos stygius, kitaip sakant profesionalesnis ir platesnis žvilgsnis į sankcijų taikymą ir pasekmes, yra šio ir kitų panašių dokumentų esminė bėda. Ir būtent todėl tokie dokumentai gimsta jau numirę. Nori laimėti — nenuvertink priešo, mažiau gėrėkis savimi, o norimo nepateik kaip jau esamo.
Panašią itin dviprasmišką ir labai nestabilią poziciją dėl situacijos valdymo sankcijų pagalba savo siunčiamuose linkėjimuose iš Europos reikalų sostinės urbi et orbi išdėstė ir Lietuvos nuolatinės atstovybės Europos Sąjungoje ambasadorius su anonimine komanda.
Čia irgi naujų sankcijų Rusijai priėmimas minimas tarp esminių darbų. Dar daugiau. Rašoma: „Nors Rusijos karas prieš Ukrainą skaičiuoja jau beveik 2 metus, visų dėmesį patraukęs ir Artimųjų Rytų regionas“. Toliau labai abstrakti privaloma formulė — „remiam Izraelio teisę gintis, tačiau svarbu ir Gazos ruožo civiliai“.
Šios dvi mintys lyg ir siejamos, tiesa, mano kuklia nuomone, labai pritemtu apibendrinimu: „Tačiau Lietuva ir toliau neleidžia mažinti dėmesio Ukrainai, nes šalis ir toliau patiria raketų atakas, o fronte kasdien vyksta nauji mūšiai ir susirėmimai“. Dėl to pažadama stiprinti paramą ginklais, amunicija ir pinigais bei toliau spausti Rusiją sankcijomis.
Klausimai be atsakymo
Tekstas toks logiškai klampus ir prieštaringas, kad klausimas klausimą veja.
Tarkime, ar teisinga būtų galvoti, kad Lietuva mato grėsmę, jog kova su „Hamas“ atitrauks dėmesį nuo Ukrainos. Ar tikrai norima pasakyti, kad Ukrainai reikia padėti, nes „šalis patiria raketų atakas, etc.“, o ne todėl, kad karas viduryje Europos laužo visą įsitvirtinusią tarptautinių ryšių sanklodą?
Šiaip jau nereikia būti geopolitikos guru, kad tas raketas ir frontus pamatytum, deja, ne vien Ukrainoje. Tad gal galima spėti, kad užsienio reikalų ministrų susitikime nebuvo matomas Ukrainos karo ir Izraelio kovos ryšys? Jei taip, kokie buvo argumentai? Jeigu tas ryšys regimas, tai kodėl tekste sakiniai formuluojami taip, kad Ukrainos klausimas pagal aprašą prioretizuojamas.
Paklausiu dar tiesiau — o gal Ukraina Lietuvos ambasados „rašytojams“ svarbesnė, nes arčiau Lietuvos? Bet tokiu atveju, ar tikrai rašo žmonės, kurie suvokia, kad norint gauti daugiau paramos Ukrainai reikia suprasti ir kitų 26 valstybių narių baimes, mąstymo logiką ir girdėti jų argumentus. Reikia kurti ne menamus ir pranešimuose ar kažkokiuose rezoliucijoje kuriamus priešo įveikos planus, o telkiant bendruomenę, girdint kitus ir suvokiant, kad norint gauti rezultatą neužtenka šaukti apie tai, kad skriaudžia, o reikia surasti būdų, kaip visus įtikinti, kad nepadarius tau naudingo veiksmo, kentėsime visi.
Dėl būtinybės daugiau padėti Ukrainai su ginklais irgi kyla daug klausimų. Pirma, o kiek galime padėti Ukrainai realiai? Ar būtų logiška Europai, kurios vadovai viešai skelbia, kad ginklų atsargos menksta, nusiginkluoti ir susitelkti ties putino armijos triuškinimu Ukrainoje tikintis, kad jis savo raketų nepasuks jau tiesiai į Europos Sąjungą ir NATO? Ir kas bus, jeigu JAV prezidentu vėl taps akivaizdžiai NATO veikimo logikai nepalankus Trumpas? Kuo mes ginsimės, jeigu tas NATO, sukurtas kaip gynybinė sistema, pradės aižyti iš esmės, prie nekantraus Trumpo prisijungus savo žaidimus žaidžiančiam Erdoganui su visomis vengrijomis-slovakijomis-etc.?
Šie ir daugybė kitų klausimų mano galvoje kirba jau seniai. Klausiu, beje, ne todėl, kad noriu pirštu bakstelėti į kaltininkus, o todėl, kad nežinau ir tikiuosi (vis dar, nors kasdien vis mažiau) sąžiningų atsakymų.