Autorius Judita Neverauskaitė

Man visada buvo įdomu, kad dedasi žmogaus galvoje. Norėjosi ją atidaryti ir pažvelgti: kodėl mąstome būtent taip, kodėl reaguojame į tam tikrus dalykus ir veikiame būtent tokiais būdais.

Todėl pasirinkau studijuoti antropologiją, nes tuo metu atrodė, kad ji atves į tą gilesnį pažinimą. Kultūrinė antropologija lietuviškame universitete pasirodė esanti tiesiog kultūros istorija, bet nusivylimas studijomis nebuvo visai be naudos. Jis paskatino išvykti, atrasti naujas vietas ir tokiu būdu praleisti kelerius metus Izraelyje. Tel Avivas, Jeruzalė, Hebronas, Džaninas — šie paraleliniai pasauliai pakankamai perkratė idėjas, sustiprino ir vėl susilpnino įvairiausius stereotipus.

Niekada nesvajojau apie gyvenimą JAV, bet sutikti žmonės Izraelyje buvo priežastis ten persikelti. Nežinau, ar yra kita tokia šalis, apie kurią Lietuvoje galima išgirsti tiek skirtingų ir keistų nuomonių, dievinimo ir neapykantos. Kasdienybę visiškai nežinomame ir niekuo neypatingame (bet tikrame) Vašingtono valstijos mieste Spokanėje vakarais užtvirtindavo žinių laida „PBS (Public Broadcasting Service) Newshour“. Pamažu susidomėjimas JAV politika plėtėsi, apsilankymas rinkimų renginiuose atrodė ne tik kaip gera pramoga ir galimybė patyrinėti vietinę kultūrą, bet ir proga išgirsti politines idėjas.

Grįžimas į Europą priartino prie vietinių aktualijų, bet įprotis kas vakarą žiūrėti JAV žinias išliko. Mano susidomėjimas politika ir socialiniais reiškiniais neapsiriboja JAV. Kartais juokauju, kad noriu sekti naujienas iš visų šalių, kuriose teko praleisti bent tris mėnesius, bet tada tam tektų skirti pusę dienos. Vis dėlto tos mažos naujienų nuotrupos nėra esminis dalykas. Visada džiaugiuosi bendraudama su žmonėmis, kurie gali tas nuotrupas sujungti ir kritiškai įvertinti. Labai dažnai ilgiuosi gilesnių diskusijų, kurios neapsiriboja teiginiais: „Trumpas — idiotas, dabar jau Amerikai viskas, pabaiga!“ arba „Trumpas — jėga, Obama mus pavers reptilijomis!“

Jei tokio tipo „diskusijas“ galima bent kiek pakeisti ir sumažinti šauktukų ir capslock nuomonių keliamą triukšmą, tuomet viskas atrodo kiek šviesiau ir skaidriau. Jei svarbių įvykių suvokimas neapsiriboja vien tviteriu ar vienu iš vakaro šou, tuomet galime tikėtis, kad artėjame prie tobulesnės ateities visuomenės.