Edita Janulevičiūtė
Esu daugiakalbis ir daugiakultūris žmogus. Visą gyvenimą, kiek kalbu, kalbu iš karto keliomis kalbomis. Nuo kūdikystės aplink save girdėjau kalbant lietuviškai, žemaitiškai, rusiškai. Pirmi sutikti ne šeimos žmonės buvo Rusijos žydai, kuriems Lietuva buvo tarpinė stotelė į Pažado Žemę. Nuo mažens klausiausi pokalbių apie tremtį ir sovietinio režimo ydas. Iš savo artimųjų patyriau tokio elgesio, kad praradau paskutinį šansą kada nors ką nors šioje žemėje idealizuoti.
Krikščionybę ir filosofiją atradau per prancūzus, tarp kurių gyvenau penketą metų. Dar ir iš jų kalbos verčiau knygas. Susižavėjimas Kinijos teatru ir kinematografija paskatino mokytis kinų kalbos. Keletą metų netgi dirbau kinų kalbos mokytoja. Po prancūziškų bakaluro lygio filosofijos studijų politologija, kurią man pasiūlė lietuviškame universitete, pasirodė itin paviršutiniška. Visgi sugebėjau įgyti politinės krypties socialinių mokslų magistrą. Tad oficialiai esu Rytų Azijos specialistė.
O laisvalaikiu – dailininkė mėgėja.
Trumpai tariant, man beveik fiziškai neįmanoma gyvenimą matyti vien tik iš siaurų vietinių reikalų perspektyvos. Arba kaip nors suabsoliutinti tautiškumą. Tiksliau, tą jo pavidalą, kurį kaip vienintelį tikrą pristato į tautiškumo monopolį pretenduojantys super-patriotai. Manau, kad bet koks tautiškumas tik praturtėja priimdamas tai, ką duoda kitos kultūros.
Beje, magistrinį darbą rašiau apie nacionalizmą. Nacionalizmo retoriką, kurią naudoja komunistinė Kinija. Kai per darbo gynimą išgirdau vertinimą, kad čia esą gi apie kalbą, ne apie politiką (sic!), galima sakyti savo akimis grynu pavidalu išvydau vieną iš priežasčių, kodėl politika mūsuose tokia apmirusi. Politikos mokslų studentus mokantys ir vertinantys asmenys nežino to, ką prieš dvidešimt penkis amžius jau žinojo graikai. Visi girdėjo Aristotelio pasakymą, kad žmogus – politinis gyvūnas. Tik retai kas pasidomi, koks žmonių požymis leido jam taip teigti. Ogi tai, kad žmonės turi kalbą…
Kaip bebūtų, dar turiu vilties, kad politika Lietuvoje gali atgyti. Mažų mažiausiai pati galiu pasistengti būti gyva piliete. Todėl ir rašau.