26-oji Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos (United Nations Framework Convention on Climate Change) šalių konferencija (Conference of Parties, COP26) iš esmės baigėsi niekuo arba, geriausiu atveju, kaip pasakytų anglakalbiai, skardinės nuspyrimu į priekį.
Skardinė buvo nuspirta, kaip dabar madinga sakyti, ateities kartoms, nors jau dabartinė karta klimato kaitos padarinius gali stebėti labai aiškiai — vis daugiau pasaulio žmonių, net ir Europos Sąjungoje, kurioje į aplinkosaugą toli gražu nėra žvelgiama pro pirštus, juos junta tiesiogiai, kvėpuodami užterštu oru, patirdami stichines nelaimes ir net prarasdami namus.
Nors aukščiausio lygio ekspertinių institucijų, tokių kaip Tarptautinė energetikos agentūra (International Energy Agency), analizės aiškiai demonstruoja, kad apsirūpinimo energija — o tuo pat metu ir klimato kaitos — problemas lemia iškastinio kuro vartojimas, pasaulio lyderiams tai, regis, nė motais. Su energijos (išteklių) kainų krize jie bando kovoti trumpojo laikotarpio ad hoc sprendimais, kas irgi yra tas pats minėtasis skardinės spardymas.
Tarkime, Europos Komisija visai neseniai išleido Komunikatą dėl energijos kainų (Communication on Energy Prices), kuris valstybėms narėms turėtų padėti spręsti su rekordiniu energijos išteklių (visų pirma, dujų), elektros ir šilumos kainų kilimu susijusias problemas. Tačiau ir tokie bei panašūs paskubomis suregzti dokumentai į kompleksinį klimato, energijos (išteklių) kainų, energinio efektyvumo ir kitų problemų sprendimą žvelgia gana siaurai, stokoja sisteminio požiūrio ir orientuojasi į pakankamai ribotus trumpalaikius rezultatus.
Tai, ką ES galime stebėti šiuo metu, yra viso labo desperatiškos valstybių narių pastangos laikinais ir ekstraordinariais „čia ir dabar“ pobūdžio sprendimais sušvelninti energijos (išteklių) kainų krizės padarinius, tačiau jokiu būdu ne sistemingai spręsti pačią krizę sukėlusią problemą. Žodžiu, visos dabartinės valstybių narių pastangos greičiau primena blaškymąsi arba, liaudiškai tariant, kosmetinius pakeitimus ar kompresą numirėliui, o ne koncentravimąsi į pačią problemos esmę.
Problemos esmė ir sprendimas
Energijos kainų šoką sukėlusios problemos esmę apčiuopti ir įvardyti yra gana lengva. Europos žinios jau yra rašę — ir šioje vietoje verta ir teisinga pasikartoti — apie tai, jog dabartinį energijos kainų šoką, visų pirma, lėmė globali gamtinių dujų pasiūlos mažėjimo ir paklausos didėjimo tendencija.
Tuo tarpu, kalbant konkrečiai apie ES, beprecedentį kainų šuolį vėlgi lėmė stiprus paklausos atsigavimas po COVID-19 krizės ir mažesnė, nei tikėtasi, pasiūla (čia taip pat būtina paminėti ir pagrindinę Europos dujų tiekėją Rusiją, kurios energetinės manipuliacijos jau seniai nėra naujiena), taip pat keletas su oro sąlygomis susijusių veiksnių, tokių kaip ypač ilgas šildymo sezonas praėjusią žiemą ir mažesnė, nei įprastai, vėjo energijos gamyba.
Įvertinus problemos priežastis ir patyrus itin nemalonias pasekmes (kurios, ko gero, neaplenks nei vienos europiečių gyvenimo srities, nes energijos kainų augimas didina energetinį skurdą, daro įtaką prekių ir paslaugų kainoms, lemia socialinį nesaugumą ir t. t.), tiesiog būtina aiškiai įsivardyti ir optimaliausią bei tvariausią jos sprendimo būdą, kurį būtent ir diktuoja tiek pati problema (priklausomybė nuo rusiškų dujų ir nuo dujų apskritai), tiek ir pasirinktas ES vystymos(si) modelis.
Atsakymą, ką reikėtų daryti, siekiant išvengti panašių kainų šokų ateityje, jau pats iš savęs diktuoja dujų rinkos nestabilumas. Kita vertus, taip pat reikėtų atsižvelgti į (potencialius) pavojus, kuriuos kelia, švelniai tariant, ne itin patikimas ir manipuliatyvus dujų tiekėjas. Galiausia, problemos sprendimo būdą aiškiai diktuoja ir bendru europiniu sutarimu pasirinktas žaliasis kursas, priėmus sprendimus žalinti energetikos sektorių bei siekti dekarbonizacijos tikslų.
Atsižvelgiant į visa tai, tampa pakankamai aišku, kad optimalus ir tvariausias problemos sprendimo būdas yra sistemingas Europos priklausomybės nuo dujų (o dar ir iš ne itin patikimo tiekėjo) mažinimas ir pasiryžimas neiškrypti iš žaliojo kurso — kitaip tariant, nemesti kelio dėl takelio.
Teorija ir praktika
Jei kainų šoką sukėlusias problemas ir netgi (bent jau teorinius) jų sprendimo būdus įvardyti yra pakankamai lengva, to jokiu būdu negalima pasakyti apie praktinius veiksmus, siekiant, kad panašūs energijos kainų šokai nepasikartotų. Kitaip tariant, tai, kas yra pakankamai aišku teorijoje, nėra lengva įgyvendinti praktikoje.
Net ir aiškiai suvokdami tiek pačią į energijos kainų krizę atvedusią problemą, tiek jos sprendimo būdus, europiniai ir valstybių narių pareigūnai toliau spardo skardinę į priekį, blaškosi ir priiminėja į krizės pasekmes, o ne į priežastis orientuotus trumpalaikius sprendimus. Kalbant apie tai, kodėl esą neverta sistemingai ir iš esmės keisti ES nusistovėjusio energetinio status quo, pasiteisinimų per jau gana ilgą laikotarpį būta įvairių. Vienas populiariausiųjų — „atsinaujinančių išteklių energetika yra brangi“.
Trumpuoju laikotarpiu tai gali būti tiesa, tačiau, pingant ir tobulėjant technologijoms bei griežtėjant klimato į(si)pareigojimams, kurie, be kita ko, turi aiškią finansinę išraišką (didėja taršos apmokestinimas), atsinaujinančių išteklių energetika yra optimalus ir tvarus būdas tiek siekiant išvengti dujų rinkos nestabilumų, galinčių sukelti energijos kainų krizes, tiek ir išsivaduoti iš jau savaime gana pavojingos priklausomybės nuo rusiškų dujų.
Čia taip pat reikia paminėti, jog visi energetikos ekspertai kone vienu balsu kalba apie energijos išteklių diversifikavimą, taip pat apie tai, jog per didelė energetinė priklausomybė tiek nuo vieno (juo labiau, ne itin patikimo) tiekėjo, tiek ir nuo vieno energijos šaltinio iš esmės yra ydinga ir netgi pavojinga.
Deja, čia vėlgi galime fiksuoti ryškų susikirtimą tarp teorijos ir praktikos. Perfrazavus liaudies išmintį, ekspertų balsas į dangų neina — politinius sprendimus, kad ir kaip būtų apmaudu, priima ne ekspertai, o politikai (paradoksalu, tačiau šio teksto autorei ne kartą teko stebėti, švelniai tariant, gana keistas situacijas, kuomet politikai, itin nemylintys Rusijos, labai myli rusiškas dujas).
Trumpojo laikotarpio sprendimai
Kaip jau rašė Europos žinios, labai tikėtina, jog pažeidžiamumas energijos kainų svyravimams išliks, kol energijos rinkos stabilumo pagaliau neužtikrins žalioji transformacija, pereinant prie atsinaujinančių išteklių energetikos ir visiškos dekarbonizacijos — iki tol valstybės visgi turės priiminėti laikinus sprendimus, kurie, žvelgiant į ateitį, gali būti koordinuoti arba vienašališki, kaip tai dabar iš esmės vyksta ES.
Tokį skardinės spardymą, beje, puikiai atspindi Lietuvos pasirinkta taktika į energijos kainų šoką reaguoti išaugusias kainas tiesiog nuspiriant tolyn į ateitį, t. y. išdėstant vartotojų mokėjimus ilgesniam laikotarpiui, taip pat atidedant elektros rinkos liberalizavimo užbaigimą, t. y. nepriklausomų tiekėjų pasirinkimą, kuris savo laiku buvo numatytas užbaigti dar 2007 (!!!) metais.
Ko gero, nereikia nė sakyti, kad dėl tokių ir panašių sprendimų nei energijos išteklių, nei pačios energijos kainos ne tik nesumažės — šie sprendimai tikrai neužtikrins to, kad ateityje panašių krizių nekiltų. Tokie ir panašūs sprendimai viso labo tik sušvelnina smūgį — tuo tarpu tikrojo, giluminio problemos sprendimo būdo, visų pirma reikia ieškoti ES lygiu koordinuotuose veiksmuose, nuosekliai laikantis pasirinkto žaliojo kurso ir nenukrypstant nuo jo.
Vis dėlto atsinaujinančių išteklių energetikos vystytojai jau nuo pat vėjo ir saulės energetikos gyvavimo Lietuvoje pradžios (neišskiriant ir šios vyriausybės valdymo laikotarpio) skundžiasi investicinės aplinkos nestabilumu, administracinių kliūčių gausa ir netgi tokiais paradoksaliais reiškiniais kaip retrospektyvus teisinis reguliavimas ar galimai tyčinis (!!!) atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros sabotavimas.
Taigi tokie ir panašūs tyčiniai ar netyčiniai chaotiški, abejotiną naudą teikiantys ir dažnai vienašališki ES valstybių narių sprendimai gali tik laikinai užglaistyti tiek dabartinės, tiek galbūt ir būsimų, potencialių energijos kainų krizių padarinius ir nesprendžia problemos iš esmės, o dažnai esti ir absoliučiai neracionalūs. Kodėl tai vyksta paaiškinti galėtų jau nebe politikos analitikai ar energetikos ekspertai, o į žmonijos klystkelius besigilinantys antropologai ar destruktyvų žmonių elgesį ir pačią jų prigimtį analizuojantys filosofai ir psichoterapeutai.