Po daugelio garsių kalbų ir ne tiek daug realiai nuveiktų darbų Lietuva, besipriešinanti baltarusiškos atominės elektrinės projektui, patyrė fiasko — iš Vilniaus matomas nesaugios Astravo atominės elektrinės pirmasis reaktorius bus paleistas jau šiemet.
O juk visai neseniai grupė vadinamųjų visuomenininkų su patriarchu Vytautu Landsbergiu priešakyje, pasirašė memorandumą, raginantį toliau „aktyviai“ priešintis elektrinės statyboms.
Susizgribta gerokai pavėluotai
Landsbergis labai rimtai kalba apie reikalavimą elektrinei parinkti kitą vietą, Žygimantas Pavilionis svaičioja apie tai, kad ES kažkodėl turėtų įsiklausyti į Lietuvos poziciją (kai iki šiol, deja, taip ir neįsiklausė, lygiai kaip neatsižvelgė ir į pozicijas dėl „Nord Stream 1“ ar „Nord Stream 2“ dujotiekių, o juk Lietuvos dėl Astravo nepalaiko net JAV, kurios, skirtingai nei ES, yra kur kas mažiau fragmentuotos), tuo tarpu kiti memorandumą pasirašę naujojo visuomeninio judėjimo nariai tarsi supranta, kad susizgribta gerokai pavėluotai [1.], tačiau, kaip sakoma, „norėjom, kaip geriau — išėjo kaip visada, tai vis tiek reikia kažką daryt“… Juolab, kad ne už kalnų — rinkimai.
Be kita ko, Lietuvos žiniasklaida nuolatos skelbia, neva nuo pat pradžių mūsų šalis aktyviai priešinosi Astravo elektrinės projektui.
Politiniai dividendai iš egzistencinės grėsmės
Tačiau realybė byloja, kad, viena vertus, Lietuvai nepavyko nei sustabdyti Astravo elektrinės statybų, nei užsitikrinti realių saugumo garantijų, o, kita vertus, priešinimasis iš tiesų nebuvo toks aktyvus, kaip tai piešia valstybės pareigūnai, siekiantys iš šios egzistencinės grėsmės susikrauti politinių dividendų, ir juos cituojanti žiniasklaida.
Tiesa, reikia pripažinti, jog kartas nuo karto pasitaikydavo straipsnių, situaciją dėl Astravo atominės elektrinės nušviečiančių gana objektyviai.
Kaip rašo portalo 15min verslo naujienų skyriaus redaktorius M. Jokūbaitis, „dėl nesėkmės su Astravo atomine elektrine akmenis galima mėtyti į visų buvusių Lietuvos vyriausybių ir europarlamentarų daržus…. Kai buvo išlietas atominės elektrinės pamatas, dabartinis energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas buvo Lietuvos energetikos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje. Tačiau žygių į Europos Komisiją dėl kylančio Astravo klausimo iš esmės nebuvo. Bendras Baltijos šalių siekis neįsileisti baltarusiškos elektros tebuvo tik Lietuvos svajonė, dėl kurios beveik nekovota…. Nei vienas mūsų šalies premjeras ar energetikos ministras nerado argumentų įtikinti kaimynus, kad greičiausiai dotuojama Astravo elektra gali tik suskaldyti ir taip trapią Baltijos šalių vienybę“ [2.].
Padūsavimai aukščiausiu lygiu
Tenka tik apgailestauti, kad vadinamoji Lietuvos energetinė diplomatija labai dažnai apsiribodavo rankų paspaudimais ir padūsavimais aukščiausiu lygiu, „susirūpinimo išreiškimais“, „keliamų grėsmių akcentavimais“, patikinimais, jog „susirūpinimas suprantamas“, „palaikymas išreiškiamas“, „aktyvūs veiksmai būtini“, o „bendros pastangos turi būti dedamos“ bei kitomis skambiomis deklaracijomis, apkaišytomis diplomatiniu žargonu.
Žodžiu, ji nebuvo pajėgi užkirsti kelio realiam pavojui valstybės interesams bei nacionaliniam saugumui, o galbūt net grėsmei išlikimui. Beje, leidžiu sau prognozuoti, kad to padaryti nepajėgs ir įvairaus plauko naujieji leitenanto Šmito sūnų visuomeniniai judėjimai.
„Chebra, o kur jūs buvot iki šiol?“
Taip pat ironiška, kad net ir dabar didysis diplomatas iš didžiosios raidės, visoms valdžioms įtinkantis, ratais kvadratais, tiesiai per aplinkui ir per Muravą į Garliavą (suprask, diplomatiškai) vyniojantis užsienio reikalų ministras dėsto poziciją, kad, viena vertus, memorandumai ir visuomeniniai judėjimai yra tarsi gerai, nes judėjimai, neva, kažką ten daro, bet, kita vertus, tai ir blogai, ir užuot kėlus paniką, reikia geriau „konstruktyviai dirbti, pagaliau [išskirta mano] … kalbėti profesionaliai ir rimtai“, nes, girdi, „tik taip galima paveikti situaciją tiek, kiek įmanoma“ [3.]. Ministras taip pat pareiškė tikįs, jog „mes tą padarysime“ [4.].
O man tiek ministro, tiek ir vadinamųjų visuomenininkų vis tiek per daug nevyniojant ir galbūt visai nediplomatiškai norisi paklausti: „Chebra, o kur jūs buvot iki šiol?“
Pakankamai ilgą laikotarpį buvo labai daug kalbama, kad tiek pavieniui, tiek kartu su kitomis valstybėmis būtina imtis veiksmų, siekiant apsaugoti elektros rinkas ir sistemas nuo Astravo atominėje jėgainėje pagamintos elektros ir laikytis bendros pozicijos, taip pat siekti, kad būtų pašalinti atsparumo nepalankiausioms sąlygoms testų (stress tests) metu užfiksuoti trūkumai ir t. t.
Tačiau bendri tarptautiniai veiksmai šioje srityje iki šiol apsiribojo pompastiškais oficialiais pareiškimais, bendromis deklaracijomis ir rankų paspaudimais.
Įstatymas rengiamas nemokšiškai
Latvija, tarsi palaikiusi Lietuvos poziciją dėl nesaugios Astravo atominės elektrinės, galiausiai pritarė tam, kad jos elektra būtų laisvai prekiaujama, nors Baltijos šalys lyg ir buvo sutarusios, jog po sinchronizacijos su kontinentine Europa elektros prekyba su trečiosiomis šalimis nevyks.
Be kita ko, Energetikos rinkos ir sistemos apsaugos nuo Astravo elektros įstatymas buvo rengiamas nemokšiškai, vartojant tokius teisiškai sunkiai apibrėžiamus terminus kaip „nešvari elektra“ ar „nesaugios elektrinės“.
Kaip pažymėjo Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, apibrėžimams siūlomi kriterijai buvo pernelyg abstraktūs, todėl „kiekvienu atveju būtų vertinami subjektyviai, o dėl tokio jų vertinimo galimi ilgai trunkantys ginčai. Be to, neaišku, kokia institucija ir kokia tvarka turėtų nustatyti juridinius faktus, kad šie kriterijai egzistuoja. Taigi manytina, kad vertinamos nuostatos neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtinto aiškumo principo reikalavimų“ [5.].
Vis dėlto 2017 metų balandį pagaliau buvo priimtas Būtinųjų priemonių, skirtų apsisaugoti nuo trečiųjų šalių nesaugių branduolinių elektrinių keliamų grėsmių, įstatymas.
Tai, ko gero, pats didžiausias Lietuvos pasiekimas kovojant su Astravo atominės elektrinės projektu, bet to, deja, niekaip nepavadinsi projekto stabdymu.
Elektronai keliauja pagal fizikos dėsnius
Tačiau jau po dvejų metų (tiesa, Lietuvos praktikoje tai ilgokas laiko tarpas) minėtą įstatymą prireikė keisti — jis kartu su kitais teisės aktais buvo papildytas prezidento Gitano Nausėdos pataisomis, kurios iš esmės dar kartą konstatavo, kad Astravo elektrinė yra grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui, ir numatė keletą konkretesnių priemonių.
Visgi reikia pripažinti, kad ir šie teisės aktai realiai nebūtinai užtikrintų, kad į Lietuvą nepatektų Astravo jėgainės elektra.
Kaip teisingai pažymėjo buvęs energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius, „elektronai keliaus pagal fizikos dėsnius net ir po to, kai pasileis Astravo atominė elektrinė“, kas iš esmės reiškia, kad Astrave pagaminta elektra į Lietuvą vis tiek galėtų patekti kitais keliais [6.].
Valstybės interesų išdavimas
2017 metų pradžioje straipsnyje akis badančiu, tačiau teisybę bylojančiu pavadinimu „Kaip Lietuvos valdžia išdavė valstybę“ (kurį, beje, labai rekomenduoju perskaityti tiems, kam įdomu, kuo skiriasi skambios politikų deklaracijos ir reali praktika) R. Lopata, A. Januška, A. Jokubaitis ir A. Bumblauskas pažymėjo, kad jau tuo metu niekas rimtai nebekalbėjo apie Astravo atominės elektrinės uždarymą ar statybų nutraukimą, dėl ko „įvyko esminis derybinio naratyvo pakeitimas — nuo atominės elektrinės uždarymo tyliai pereita prie jos pripažinimo, derantis tik dėl techninių detalių, pavadintomis „galimai didesniu saugumu“ [7.].
Anot jų, tai buvo skaudžiausias Lietuvos užsienio politikos pralaimėjimas ir valstybės interesų išdavimas [8.].
Aktyvistai — grėsmė nacionaliniam saugumui
Bene pats įsimintiniausias įvykis, susijęs su tariamu Astravo grėsmės „stabdymu“, nutiko, kai vienintelės „teisingos“ partijos, kitaip žinomos kaip Tėvynės Sąjunga/Lietuvos krikščionys demokratai, tuo metu kaip sykis buvusios valdžioje ir buldozeriu stūmusios baltais siūlais siūtą Visagino atominės elektrinės projektą, iniciatyva referendumo dėl nuosavos atominės elektrinės išvakarėse į Lietuvą nebuvo įleisti Baltarusijos antiatominio judėjimo aktyvistai — jie neva kėlę „grėsmę nacionaliniam saugumui“.
Tąsyk jie turėjo pasisakyti Seime organizuotoje konferencijoje apie atominę energetiką. Ko gero, ciniškiausia šioje istorijoje yra tai, kad persona non grata statusas galiojo tik tris mėnesius, t. y. akurat tą laikotarpį, kai turėjo vykti referendumas — vėliau „grėsmės nacionaliniam saugumui“ kažkokiu būdu išnyko.
Kaip dar 2013 metų straipsnyje „Valstybės „priešo“ išpažintis“ (autorius V. Varnauskas) rašė portalas Alfa, „buvęs užsienio reikalų ministras, konservatorius Audronius Ažubalis, aiškindamas, kokių motyvų vedamas neleido Baltarusijos aktyvistei atvykti į Lietuvą ir padiskutuoti su VAE šalininku Algimantu Čekuoliu, teigė, kad „valstybė turi teisę turėti paslaptis“. Naujasis užsienio reikalų ministras, socialdemokratas Linas Linkevičius, beje, iki paskyrimo ambasadoriavęs kaip tik Baltarusijoje, apskritai dedasi nieko apie šią situaciją nežinąs.
Šiaip ar taip URM atstovams prieštaraujant, teisme išsiaiškinta, kad teisėjai negali priimti sprendimo, nežinodami, kokiais motyvais remiantis neduotas leidimas atvykti į Lietuvą. Baltarusijos aktyvistų advokatui Vidui Vilkui paprašius išslaptinti šią informaciją ar pateikti ją susipažinti, speciali URM sudaryta komisija atsisakė ją išslaptinti ir nurodė galinti pateikti tik asmeniui, turinčiam leidimą dirbti su slapta informacija. URM taip pat negalėjo nurodyti, kur advokatui kreiptis su tikslu gauti leidimą dirbti su slapta informacija ar susipažinti su slapta informacija […]“ [9.].
Neigiama nuomonė dėl atominės energijos leidžiama
Vis dėlto galime pasidžiaugti, kad Baltarusijos antiatominio judėjimo aktyvistai bylas teismuose laimėjo ir toliau lankosi Lietuvoje, siekdami atkreipti dėmesį į nesaugios Astravo elektrinės statybas.
Tik įsivaizduokit, buvo pripažinta, kad dalyvavimas konferencijoje apie atominę energetiką ir net neigiamos nuomonės šia tema turėjimas negali būti laikomas grėsme nacionaliniam saugumui, todėl šiems aktyvistams rankas dabar spaudžia patys konservatoriai!
Nemažiau įdomu į Astravo atominės elektrinės istoriją pažvelgti iš europinės perspektyvos. Kalbant būtent apie energetikos politiką, reikia pasakyti, jog Lietuvai ne kartą yra pavykę įtraukti savo nacionalinius su energetika susijusius interesus į europinės politikos darbotvarkę. Tačiau dabar jau daugiau nei akivaizdu, kad Astravo atominės atveju Lietuva patyrė pralaimėjimą.
Prarado moralinę teisę prieštarauti
Tai visų pirma susiję su aukščiausio rango Lietuvos pareigūnų iniciatyvos stoka europinėse institucijose, o tai greičiausiai lėmė Lietuvos siekiai pačiai statytis atominę elektrinę. Deklaravusi šiuos siekius, Lietuva prarado tiek moralinę, tiek — pagal diplomatinėje praktikoje taikomą abipusiškumo principą — politinę teisę prieštarauti Astravo atominės elektrinės statyboms, taigi jai beliko kelti klausimus dėl elektrinės saugumo.
Turbūt kiekvienas supranta, jog naivu tikėtis, kad Astravo jėgainės saugumas kada nors bus visiškai užtikrintas, nes apskritai galima teigti, kad saugių atominių elektrinių paprasčiausiai nėra — tai patvirtina ir Fukušimos atvejis. Taigi, galima sakyti, kad šiuo atveju Lietuva norėjo kaip geriau, o išėjo kaip visada.
Europa negirdi mūsų balso
Be to, nepaisant keleto aktyvaus dalyvavimo europinės energetikos politikos formavime epizodų, Lietuva apskritai ES bloke veikia daugiau kaip europinių normų ir taisyklių perėmėja, o ne aktyvi politikos formuotoja.
Dėl to kartais galima išgirsti kalbų, kad Europa mūsų balso negirdi, o tokie pareiškimai savo ruožtu sudaro puikias galimybes dangstyti Lietuvos pareigūnų neveiksnumą.
Kad ir kaip būtų, ES pozicija Astravo atominės elektrinės klausimu nevienareikšmiška.
Viena vertus, pačiu aukščiausiu lygiu ES tradiciškai buvo kalbama apie praktiškai niekuomet neegzistuojantį, bet visuomet garsiai deklaruojamą europinį solidarumą.
Tiek buvęs Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris, tiek ir kadenciją taip pat baigęs Europos Vadovų Tarybos vadovas Donaldas Tuskas, kaip įprasta sakyti diplomatine kalba, „reiškė susirūpinimą“, o Junckeris netgi buvo pareiškęs, kad Astravo atominės elektrinės klausimas negali būti traktuojamas kaip dvišalis Lietuvos ir Baltarusijos reikalas, leisdamas suprasti, kad tai — visos Bendrijos problema [10.].
Nesusitaria net dvi kaimynės
Tačiau atsižvelgiant, tarkime, į Latvijos sprendimą pirkti baltarusišką elektrą, galima apskritai suabejoti, kad egzistuoja kažkoks ES solidarumas, jeigu susitarti nesugeba net viso labo dvi geografiškai artimos ir su panašia energetine situacija susiduriančios valstybės?
Taigi, be deklaratyvių pareiškimų apie tariamą europinį solidarumą, realiai Astravo klausimu europiniu lygiu nuveikta ne itin kas.
Čia nebent derėtų išskirti vieną asmenį, dėjusį visas pastangas ir realiais darbais kovojusį prieš Astravo atominę elektrinę. Tai – Žaliųjų/Europos laisvojo aljanso frakcijos atstovė praeitoje Europos Parlamento kadencijoje ir buvusi jos pirmininkė Rebecca Harms, kuri ne kartą viešėjo tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje, ir aktyviai palaikė Lietuvos europarlamentarų pozicijas dėl Astravo.
Buvo uždegta žalia šviesa
Taip pat reikia paminėti, kad praėjusių metų pabaigoje Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo įtvirtintas reikalavimas užtikrinti aukščiausius tarptautinius aplinkosaugos ir saugumo standartus ES kaimynystėje vystomiems trečiųjų šalių projektams, o vasarį į Baltarusiją turėtų atvykti Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) atstovai, kurie vertins pasirengimą pradėti reaktoriaus darbą (šis apsilankymas greičiausiai nežada nieko gero, nes panašaus praeito vizito metu TATENA išvados iš esmės buvo teigiamos).
Europos branduolinės saugos reguliuotojų grupė, atlikusi atsparumo nepalankiausioms sąlygoms testus, nepaisant užfiksuotų trūkumų, taip pat paskelbė „bendrai pozityvias“ išvadas, kas iš esmės reiškia, jog elektrinės paleidimui buvo uždegta žalia šviesa.
Iki rinkimų yra laiko
Taigi, nepaisant nei skambių deklaracijų, nei realiai nuveiktų darbų, Astravo atominė elektrinė praktiškai startuoja jau šiemet, o antrąjį reaktorių numatoma paleisti kitąmet.
Tuo tarpu visuomeniniai judėjimai Lietuvoje judėti dar tik pradeda. Tačiau iki rinkimų dar yra šiek tiek laiko.