Praeitoje šio straipsnių ciklo dalyje buvo aptarti svarbiausi su Europos gynybos sąjunga susiję terminai, gana sudėtinga jos kūrimo istorija, karinės ir naujosios, nekarinio pobūdžio grėsmės, kurias šiuo metu patiria ES. Šioje straipsnių ciklo dalyje verta pabandyti pasigilinti į Europos gynybos sąjungos ir ES kariuomenės kūrimo prielaidas bei pliusus ir minusus teorijoje ir praktikoje.
Minkštoji vs. kietoji galia
ES tarptautinėje sistemoje remiasi išvien minkštąja galia (soft power), t.y., savo įtakai plėsti naudoja nekarinio pobūdžio (daugiausia diplomatines) priemones. Reikia pastebėti, kad bent jau iki šiol šioje srityje ES išties pakankamai neblogai sekėsi, ypač kalbant apie vadinamąjį normatyvinį arba vertybinį galios elementą.
Sugebėjimas taikiomis priemonėmis ginti savo vertybes išties yra unikalus (ir netgi savotiškai romantiškas) ES bruožas tarptautinėje sistemoje. ES visuotinai pripažįstama kaip sėkmingiausias taikus projektas, užbaigęs karus tarp valstybių narių ir atnešęs joms iki tol neregėto masto gerovę. Neturėdama valstybėms būdingos karinės galios, iki šiol ES veikė siųsdama pasauliui žinią apie teisės viršenybės, žmogaus teisių, gerovės ir tvarumo principus bei skatindama kitus tarptautinės sistemos veikėjus prisijungti prie šių principų plėtros (pvz., per narystės ES aspiracijas kaimyninėms valstybėms).
Atsižvelgiant tiek į šiuos unikalius ES bruožus teorijoje, tiek į gan keblią dabartinę ES padėtį praktikoje, visų pirma, dėl pandemijos, Brexit’o ir pan., gali pirštis idėja, kad karinio saugumo ir gynybos reikalai ES turėtų būti (bent jau kuriam laikui) atidėti į šalį, prioritetą teikiant tiek tolimesniam taikos balandžio rolės atlikimui tarptautinėje sistemoje, tiek pačios ES atsigavimui po pandemijos, žaliajam jos reformavimui ir pan.
Čia taip pat verta atsižvelgti ir į gerokai praktiškesnį argumentą, jog daugumą ES valstybių narių saugo NATO gynybos aljansas, o tai savo ruožtu tarsi suponuoja, kad kardinaliai keisti nekarinės ES prigimties galbūt nereikėtų arba tiesiog pakaktų glaudesnio transatlantinio bendradarbiavimo.
Kaip Europos žinios rašė praeitoje šio straipsnių ciklo dalyje, prie ES jungiantis vis daugiau JAV sąjungininkių, tokių, kaip Lietuva, buvo pradėtas kelti ir NATO funkcijų dubliavimo klausimas — esą kam reikalinga europinė gynybos sąjunga, jei ES pakanka NATO aljanso teikiamų saugumo garantijų. Visgi, šis klausimas, ypač pastaruoju metu, saugumo situacijai Europoje vis labiau kaistant, o taip pat kintant tarptautinio ir nacionalinio saugumo grėsmių pobūdžiui, tampa vis labiau kvestionuotinas.
Sparčiai kintanti saugumo situacija
Saugumo (būtent kietosios arba karinės galios (hard power) prasme) situacija aplink Europą pastaruoju metu darosi vis nestabilesnė ir kelia vis daugiau problemų — hibridinės Baltarusijos diktatoriaus režimo atakos prie pat ES išorinių sienų ir pabėgėlių krizė Afganistane, apie kurias daug kalbama pastaruoju metu, viso labo yra tik kelios tarptautinio (ne)saugumo dėlionės dalys.
Šioje vietoje verta prisiminti praeitoje šio straipsnių ciklo dalyje minėtą taiklią Guy’aus Verhofstadto mintį apie tai, jog 2003 metais ES saugumo strategai dar kažką postringavo apie ES supantį draugų ratą (a ring of friends), kai šiuo metu jis labiau panašus į ugnies žiedą (a ring of fire). Rytų Ukraina ir Krymas, diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos režimas Baltarusijoje, regioniniai konfliktai Kaukaze, Padniestrė, Šiaurės Kipras, nuolat smilkstantys Balkanai, karinės operacijos prieš kurdus Turkijoje, Sirijos, Libijos, Jemeno, Irako pilietiniai karai, hipermilitarizuotas Kaliningradas — visa tai išties nei iš tolo neprimena draugų rato, o daugiau tiesiogines grėsmes Europos saugumui.
Kita vertus, svarbu pripažinti ir tai, kad JAV, kurios, galima sakyti vis dar vadovauja NATO paradui, dėmesys pastaruoju metu nuo Europos ir netgi Rusijos vis labiau krypsta link Kinijos, o tai savo ruožtu ilgainiui gali pradėti kelti nerimą dėl Europos saugumo.
Europos žinios taip pat jau yra rašę apie tai, jog neatmestina, kad viena didžiojo geopolitinio JAV kovos su Kinija žaidimo kortų yra ir Rusija. Su pastarąja JAV neprivalo draugauti, tačiau šiuo atveju Vašingtonui gerokai naudingiau yra vengti ir pernelyg didelės konfrontacijos su Maskva, tokiu būdu apsukriai laviruojant minėtame pasaulinio galios balansavimo žaidime. Šių metų vasarą įvykęs Joe Bideno turas po Europą aiškiai pademonstravo, kad JAV grėsmių suvokimas ilgainiui pasikeitė ir jau nebėra toks pat kaip Šaltojo karo metu.
Todėl greičiausiai bent jau kol kas derėtų pamiršti ar bent jau kiek nutolti nuo Šaltojo karo laikų pasaulio įsivaizdavimo ir turėti omenyje, ko gero, nenuginčijamą faktą, jog didžiausia grėsme JAV šiuo metu laiko Kiniją. Saugumo prasme tai iš esmės nėra palanku Europai ir ypač tokioms valstybėms, kaip, tarkime, Baltijos šalys. Tačiau, kaip bebūtų, pastarojo meto įvykiai tik patvirtina naują realybę.
Dūris į nugarą ir įstatyti ragai
Tarptautinio saugumo situacija šiuo metu yra sudėtinga ne tik pati savaime dėl objektyvių priežasčių, tokių, kaip regioniniai konfliktai, pilietiniai karai, migrantų krizės ar pan., bet ir dėl dabartinių bei potencialių strategijų ir manevrų, kuriuos atlieka ES sąjungininkai. Kitaip tariant, Europos saugumas priklauso ne tik nuo jai iš esmės priešiškų jėgų konsteliacijos, bet ir nuo panašiomis vertybėmis besivadovaujančių valstybių.
Kaip greitai gali kisti tarptautinio (ne)saugumo situacija galėjome stebėti praeitą savaitę, JAV, Jungtinei Karalystei ir Australijai paskelbus apie naują trišalį gynybinį paktą AUKUS (Australia, United Kingdom, United States). Ir šis paktas yra būtent tas pavyzdys, kuris puikiai iliustruoja aukščiau iškeltą mintį apie tai, jog ES saugumas, paprastai tariant, smarkiai priklauso ne tik nuo priešiškų jėgų, bet ir nuo to, kaip elgiasi ir kokius veiksmus tarptautinėje sistemoje atlieka jos sąjungininkai.
Vėlgi, gerokai supaprastinus ir žvelgiant į pačią esmę, AUKUS paktas gali būti vertinamas kaip tam tikras amerikiečių iniciatyva sukurtas paralelinis NATO aljansas, tik gerokai mažesnis ir veikiantis ne Šiaurės Atlanto, o Ramiojo vandenyno regione ir skirtas atsverti būtent Kinijos galiai. Žvelgiant iš ES, kuri Kiniją taip pat suvokia kaip varžovą, o į tris AUKUS valstybes žvelgia daugiau, kaip į sajungininkes, nei kaip į varžoves, perspektyvos, tokia galios balansavimo idėja gal ir nebūtų tokia netikusi, jei ne Prancūzija, kurios užsienio reikalų ministro Jeano-Yves’o Le Driano žodžiais tariant, šis gynybinis paktas buvo dūris Prancūzijai į nugarą. Kalbėdamas apie prezidentą J. Bideną jis taip pat pridūrė, jog toks „žiaurus, vienašališkas, nenuspėjamas sprendimas yra labai panašus į tai, ką anksčiau darė Donaldas Trumpas. Sąjungininkai taip vieni su kitais nesielgia“.
Mat po šio trijų anglosaksiškų valstybių pakto žlugo dar 2016 metų Prancūzijos ir Australijos susitarimas dėl povandeninių laivų statybos, kuris, reikia pripažinti, ir taip buvo gana komplikuotas (išsamiau apie šį įvykį Europos žiniosdar tikrai rašys artimiausiu metu). Australams prisijungus prie AUKUS, prancūzai taip įtūžo, jog konsultacijoms atšaukė ambasadorius iš JAV ir Australijos, o taip pat nukėlė derybas su Jungtinės Karalystės gynybos sekretoriumi.
Per daug nesigilinant į niuansus ir tariant paprastai, AUKUS paktą galima laikyti įstatytais ragais Europai, ir, visų pirma, Prancūzijai (greičiausiai būtent dėl glaudžių ryšių su prancūzais prie šio pakto neprisijungė Kanada).
Trapi transatlantinė partnerystė
Viešojoje erdvėje jau dabar nemažai kalbama apie tai, kad visa ši situacija tikrai susilpnins prancūzų pasitikėjimą NATO, taigi, ir toliau bus daug diskutuojama apie tai, ką Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pavadino ES strategine autonomija, kuri be diplomatinių priemonių ir kitų normatyvinės galios elementų, turėtų remtis būtent karinės ES galios stiprinimu. Iki galo nėra aišku, kaip konkrečiai visa ši situacija atsilieps transatlantinei partnerystei (įskaitant, be abejo, ir saugumo sritį), kuri, ypač po D. Trumpo prezidentavimo, vis dar išlieka gana trapi.
Čia taip pat verta dar kartą akcentuoti, jog JAV šiuo metu išties daug dėmesio skiria atsvaros Kinijai formavimui, dėl ko potencialiai gali nukentėti Europos saugumas, o AUKUS paktas yra būtent tokio JAV susirūpinimo dėl Kinijos išraiška.
Kalbant apie ES reakciją į šį trijų anglosaksiškų valstybių geopolitinį manevrą, diplomatinis tonas bent jau šiuo metu yra gana aštrus — tarkime, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles‘is Michelis apie AUKUS neseniai atsiliepė gana ironiškai: „[s]u naująja [JAV prezidento] Joe Bideno administracija Amerika grįžo. Tai buvo istorinė žinia, kurią atsiuntė ši naujoji administracija, ir dabar turime klausimų. Ką tai reiškia „Amerika grįžo?“ Ar Amerika grįžo į Ameriką ar kur nors kitur? Mes nežinome“.
Galiausiai, Europos Komisijos pirmininkei savo metiniame pranešime paskelbus idėją ES viduje vykstantiems gynybos srities įsigijimams netaikyti PVM tarifo, tai turėtų nelabai patikti JAV, t.y., didžiausiam pasaulyje ginklų eksportuotojui. Ši idėja siunčia gana aiškų signalą, kad panašiai, kaip Australija nusisuko nuo Prancūzijos, taip ir ES gali nusisukti nuo JAV. Tai savo ruožtu negalėtų reikšti nieko kito, nei gynybinio ES potencialo stiprinimą.
Trečiojoje ir paskutinėje šio straipsnių ciklo dalyje bus rašoma apie tai, kaip pačios ES integracija ateityje bei valstybių narių santykiai jos viduje gali įtakoti europinės gynybos sąjungos ir bendros ES kariuomenės kūrimą bei vystymąsi