Užpraeitą savaitę Europos Parlamentas balsavo už keletą ypač svarbių Europos Sąjungos prekybos apyvartiniais taršos leidimais (paprasčiau – prekybos emisijomis) sistemos pakeitimų, kuriuos praeitą antradienį patvirtino Ministrų Taryba. Balsavimas Taryboje buvo paskutinis sprendimų priėmimo procedūros žingsnis, o tai reiškia, kad sprendimai dėl prekybos emisijomis reformos įsigalios jau netrukus.
Prekybos emisijomis sistemos reforma buvo numatyta dar 2021 metais, priėmus ES klimato įstatymą, kurio pagrindinis tikslas yra iki 2050 metų Europai tapti pirmuoju pasaulyje klimatui neutraliu kontinentu, o iki 2030 metų – sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį mažiausiai 55 proc. nuo 1990 metų lygio.
Svarbiausi reformos aspektai – nemokamų apyvartinių taršos leidimų laipsniškas panaikinimas iki 2034 metų, taip pat atskiros, naujos prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos sukūrimas degalų rinkai ir pastatams šildyti. Lietuvos žiniasklaida jau spėjo ją pakrikštyti „nuodėmės mokesčiu“, po kurio priėmimo „brangs viskas ir visiems“.
Vis dėlto svarbiausias prekybos apyvartiniais taršos leidimais reformos aspektas yra pirmasis pasaulyje pasienio taršos mokestis, kuris turėtų būti taikomas iš užsienio importuojamoms taršiai pagamintoms prekėms, tokiu būdu suvienodinant konkurencijos sąlygas Europoje ir trečiosiose šalyse veikiančioms kompanijoms.
Sprendimą dėl šio naujo mokesčio pasaulio žiniasklaida jau dabar vadina revoliuciniu, nes juo iš esmės siekiama apmokestinti taršos importą. Apie šį mokestį plačiau skaitykite šioje straipsnių ciklo apie ES prekybos emisijomis sistemos reformą dalyje.
Nemokami taršos leidimai versus pasienio taršos mokestis
Pirmojoje šio straipsnių ciklo dalyje Europos žinios rašė apie ES prekybos emisijomis sistemos paskirtį bei veikimo logiką.
Pagal šią sistemą teršėjams yra nustatoma šiltnamio efektą sukeliančių dujų, visų pirma CO2 išmetimo į aplinką riba, o bendras leistinas išmetamų teršalų kiekis paskirstomas kaip apyvartiniai taršos leidimai.
Leidimais galima prekiauti rinkoje: teršėjai, išnaudoję savo apyvartinius taršos leidimus, gali papildomai jų nusipirkti biržoje ir atvirkščiai – kompanijos, kurios neišnaudoja savo taršos leidimų gali juos parduoti įmonėms, teršiančioms daugiau.
Kai kurios energijai imlios, taršą generuojančios kompanijos iki šiol taršos leidimus gauna nemokamai. Iš esmės nemokami taršos leidimai skirti tam, kad ES kompanijos išliktų konkurencingos prieš trečiosiose šalyse įsikūrusius gamintojus ir kad dėl aukštų leidimų kainų neiškeltų savo veiklos į užsienį (carbon leakage).
Tačiau šioje vietoje iškilo problema – Europos audito rūmų 2020 metų ataskaitos duomenimis, sektoriai, kurie į aplinką išskyrė daugiau nei 90 proc. pramoninių išmetamųjų teršalų, visus arba didžiąją dalį leidimų gaudavo nemokamai.
Gana ironiška yra ir tai, kad didžioji dalis pajamų, gautų iš nemokamų taršos leidimų, buvo panaudotos lignito ir akmens anglių elektrinėms modernizuoti, daugiausia Bulgarijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje. Kitaip tariant, nemokami taršos leidimai ne tik neprisidėjo prie taršos mažinimo, bet ir paskatino teršti dar labiau.
Siekiant spręsti šią problemą ES lygiu buvo iškelta idėja apie revoliucinę kovos su klimato kaita priemonę, kuri padėtų apmokestinti taršą už ES ribų, trečiosioms šalims pritaikant europinius aplinkosauginius standartus ir tokiu būdu suvienodinant konkurencijos sąlygas kompanijoms ES viduje ir už jos ribų. Paprasčiau tariant, buvo nuspręsta įvesti taršos importo mokestį.
Taigi nuo 2026 metų ES pradėjus palaipsniui naikinti nemokamus taršos leidimus, lygiagrečiai bus pradėtas taikyti naujas pasienio taršos mechanizmas (carbon border adjustment mechanism), skirtas apmokestinti kompanijų iš užsienio taršiai pagamintoms prekėms. Nemokamų taršos leidimų bus visiškai atsisakyta 2034 metais, kuomet numatoma užbaigti pasienio taršos mokesčio įvedimą.
Revoliucinė kovos su klimato kaita priemonė
Pasienio taršos mokestis iš esmės yra revoliucinė kovos su klimato kaita priemonė, nes, jį pritaikius praktikoje, ES labai realiai, o ne vien deklaratyviai, kaip vadinamoji minkštoji galia, likusiam pasauliui (kuris, reikia pripažinti, galbūt nėra toks ambicingas klimato politikos srityje) galės taikyti savo aplinkosauginius standartus.
Pasaulio žiniasklaida jau spėjo pasienio taršos mokestį pakrikštyti revoliuciniu, nes jo įvedimas yra pirmas kartas pasaulyje, kai siekiama apmokestinti taršą kitose valstybėse, t. y. už ES ribų.
Tam tikra prasme tai – CO2 importo mokestis, kuris padėtų ES kompanijoms sąžiningiau konkuruoti, visų pirma su Azijos šalimis, kur vis dar nesibodima kūrenti pigią ir labai taršią anglį. Pasienio taršos mokestis apims geležį, plieną ir kai kuriuos jų gaminius, cementą, aliuminį, trąšas ir elektrą. Ateityje pasienio taršos mokestis turėtų būti taikomas ir daugiau sektorių.
Siekiant reguliuoti produktų gamybos metu susidarančią taršą, ES paprastai taikomi aukšti aplinkosauginiai standartai, kurių taikymas taip pat gali pakenkti europinių pramonės kompanijų konkurencingumui.
Kaip jau minėta, siekdamos apeiti tokį aplinkosauginį reguliavimą, šios kompanijos neretai išsikelia iš ES į trečiąsias šalis. Taigi pasienio taršos mokestis bus skirtas tokių kompanijų konkurencingumo palaikymui, tuo pat metu neatsisakant aukštų aplinkosauginių standartų.
Pasienio taršos mokestis veiks lygiagrečiai su ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema, kuri skatina taršą generuojančias ES pramonės šakas mažinti emisijas.
Šiuo atveju gamybą už ES ribų vykdantys importuotojai turės nusipirkti pasienio taršos sertifikatus, kad padengtų kainų skirtumą, atsirandantį dėl prievolės ES gamintojams pirkti apyvartinius taršos leidimus. Taigi, pasienio taršos mokestis iš esmės atspindės ES prekybos emisijomis poveikį ne ES gamintojams.
Be to, šis mokestis turėtų paskatinti kitas šalis taikyti panašias taršos apmokestinimo sistemas. Importuotojai iš trečiųjų šalių galės išvengti pasienio taršos mokesčio, jei jų vyriausybės įdiegs lygiavertes prekybos emisijomis sistemas, iš kurių gautos lėšos turės būti nukreiptos į nacionalinius biudžetus siekiant paremti dekarbonizacijai skirtas priemones.
Pasaulio reakcija
Pasienio taršos mokestis gali suintensyvinti diskusijas dėl panašaus mechanizmo JAV – dar pernai gruodį prezidento Joe Bideno administracija per JAV prekybos atstovo biurą ES išsiuntė koncepcinį dokumentą, kuriuo siūloma sudaryti prekybos susitarimą, sukuriant tam tikrą globalų CO2 emisijas mažinti siekiančių šalių klubą.
Vis dėlto dar prieš kurį laiką ES prekybos partneriai pasienio taršos mokestį jau iš anksto laikė diskriminaciniu, protekcionistiniu ir baiminosi, jog jis gali tapti prekybos karų įrankiu. JAV prezidento administracija prieš porą metų buvo pareiškusi, kad tokio mokesčio pasiūlymas esąs „potencialiai toksiškas“ ir gali pakenkti diplomatinėms pastangoms, siekiant kolektyviai spręsti klimato krizę.
Tuo tarpu tuometinis Australijos prekybos ministras tąkart buvo pareiškęs, kad pasienio taršos mokestis sudarytų sąlygas protekcionizmui, nuo jo nukentėtų globalus augimas ir tarptautinė prekyba. Tokie ir panašūs pareiškimai tuo metu aiškiai signalizavo apie pavojų, kad įvedus pasienio taršos mokestį kitos šalys ES gali apkaltinti protekcionizmu, o tai savo ruožtu paskatintų naujus prekybos karus.
Maždaug tuo metu Kinija taip pat išsakė nuomonę, kad mokestis prieštarauja tarptautinių klimato dokumentų nuostatoms, mat juose numatyta nevienoda šalių atsakomybė už klimato kaitą, pripažįstant, kad daugiau atsakomybės tenka didžiausioms teršėjoms, t. y. išsivysčiusioms šalims.
Be kita ko, nuo 2021 metų Kinija įsivedė savo prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą, o tai turėtų reikšti, jog papildomas taršos apmokestinimas iš užsienio jai ne(be)reikalingas. Vis dėlto, europinė prekybos emisijomis sistema yra gerokai griežtesnė nei Kinijoje, kur ji žengia dar tik pirmuosius žingsnius.
Būdama pagrindine eksportuotoja į ES, Kinija taps viena iš tų šalių, kurioms naujasis pasienio taršos mokestis turės didžiausią poveikį – ypač į eksportą orientuotose daug taršos generuojančiose pramonės šakose.
Pasienio taršos mokesčio įvedimas ES taip pat gali paskatinti Kinijos vyriausybę įgyvendinti griežtesnę klimato politiką, kad taršios vietos pramonės šakos atitiktų ES standartus.
Šių metų pradžioje Pietų Afrikos prezidentinės klimato komisijos parengtame dokumente buvo įspėta, jog dėl santykinai didelės eksporto dalies į ES ir taršios gamybos Afrikoje, ši patirs didelį konkurencingumo šoką dėl pasienio taršos mokesčio. Kaip prognozuojama, ypač didelis pavojus galėtų kilti geležies ir plieno sektoriams, neigiamų pasekmių taip pat patirtų cheminių medžiagų ir aliuminio eksportas.
Pasienio taršos apmokestinimo idėja šiuo metu svarstoma tokiose šalyse kaip Pietų Afrikos Respublika, Pietų Korėja, Japonija, Jungtinė Karalystė, Kanada ir JAV.