Apie globalios lyderystės vakuumą koronaviruso sukeltos krizės akivaizdoje Europos žiniose jau buvo rašyta, tačiau šį kartą norisi pažvelgti į šią nedžiuginančią situaciją kiek kitu kampu.
Sena gera geopolitika ir naujoji pasaulio tvarka
Jei mes ką nors iš tiesų ir žinome apie pasaulį po pandemijos, tai viso labo tiek, kad jis bus kitoks. Kol kas visiškai neaišku, kokia bus toji naujoji pasaulio tvarka — geresnė ar blogesnė nei anksčiau, tačiau įtvirtinant ir/ar palaikant ją neabejotinai dalyvautų trys šalys — JAV, Kinija ir Rusija.
Remiantis dabar dominuojančiais geopolitiniais imperatyvais, panašu, jog būtent Vašingtonui, Pekinui ir Maskvai (jei tik, žinoma, panorės) teks vaidinti pagrindinį vaidmenį, dorojantis su koronaviruso pandemijos sukelta krize ir atkuriant tarptautinę tvarką.
Nors šios valstybės pastaruoju metu ir negali pasigirti puikiais santykiais (o greičiau jau sumažėjusiu tarpusavio pasitikėjimu ir ideologinėmis takoskyromis), o tai savo ruožtu gali trikdyti bet kokį bendradarbiavimą, visgi yra nedidelis šansas, jog šias tris šalis gali suvienyti pasaulio ekonomikos žlugimo grėsmė ir kolektyvinė globali lyderystė krizės akivaizdoje.
Šios trys valstybės yra ne tik galingiausios šių dienų strateginės, karinės ir ekonominės (kalbant apie JAV ir Kiniją) veikėjos, bet ir šalys, kurių vyriausybės yra linkusios mąstyti ir veikti kaip tam tikros globalių taisyklių nustatinėtojos. Taigi visiškai natūralu, o, žvelgiant į ateitį, ir labai įdomu tai, kad, besistengdamos nustatyti naujas globalias taisykles, kiekviena jų įvairiausiais būdais stengsis blokuoti likusiųjų dviejų pasiūlymus bei planus.
Visų karas prieš visus
Kaip žinia, FDR, Josifas Stalinas ir Winstonas Churchillis labai nepasitikėjo vienas kitu, jau nekalbant apie šių lyderių komandas, biurokratiją ir netgi jų valdomas visuomenes. Panašiai vienas kitu nepasitikėjo ir Richardas Nixonas su Mao Zedongu (arba, palyginti visai neseniai, Donaldas Trumpas ir Kim Jong Unas). Kitaip tariant, tarptautinėje sistemoje jau nuo seno vykstančiame visų kare prieš visus, nepaisant visus stipriai susaisčiusios globalizacijos ir tarsi kone visuotiniu tapusio neoliberalizmo įsigalėjimo, nepasitikėjimas yra ne kas kita kaip natūrali būsena.
Šiuo metu JAV turi, ko gero, kaprizingiausią ir labiausiai nenuspėjamą lyderį per visą Amerikos istoriją, Kinija iš minėtosios trijulės išsiskiria kaip mažiausiai skaidri, o nuo jos taip pat neatsilieka Rusija, kuri savo ruožtu taip pat yra pati nestabiliausia iš visų trijų valstybių, ypač turint galvoje vis dar neišspręstą prezidento Vladimiro Putino tolimesnės lyderystės klausimą. Kita vertus, JAV vis dar pirmauja pasaulyje pagal ekonominius išteklius ir inovacijas (įskaitant ir mokslo pasiekimus, skirtus kovai su koronaviruso pandemija), Kinija turi darniai sustyguotą valstybės galios mechanizmą vidaus ir tarptautiniu mastu, o Rusija savo ruožtu vis dar disponuoja tam tikromis klastingomis mobilizacinėmis galiomis (beje, praktiškai visada savo pačios piliečių gerovės sąskaita).
Ideologiškai JAV antikiniška laikysena, pradėjusi reikštis jau nuo pat prezidento Donaldo Trumpo atėjimo į valdžią, po koronaviruso pandemijos tik sustiprėjo, ir panašu, kad toks nusiteikimas Kinijos atžvilgiu Jungtinėse Valstijose artimiausiu metu tik dar labiau stiprės. Taip pat labai panašu į tai, kad šis jausmas — abipusis. Kinijoje nepasitikėjimas Donaldo Trumpo administracija yra aukštesnis nei kada nors anksčiau.
Rusijos saitai su Kinija esant šiai ypatingai padėčiai, ko gero, turėtų sutvirtėti, tačiau greičiausiai jie vis tiek liks tik daliniai, nes rusų geopolitinė orientacija yra labiau europietiška. Be to, panašu, kad dvišaliai santykiai su Pekinu bent jau vidutiniu laikotarpiu turėtų būti ribojami fundamentalios galimybių asimetrijos Maskvos nenaudai.
Apie ką gi kalbėtų pasaulio lyderiai krizės akivaizdoje?
Ir vis dėlto pasaulio istorijoje yra nutikę ir gerokai keistesnių įvykių, nei prie bendro stalo, tarkime, kur nors Australijoje ar Singapūre susėdę Donaldas Trumpas (arba jo įpėdinis iš demokratų stovyklos Joe Bidenas), Xi Jinpingas ir Vladimiras Putinas (arba jo įpėdinis), besikalbantys apie „neatidėliotiną koronaviruso sukeltų problemų sprendimą”, „investicijas į strateginį atsikūrimą“ ar „tarptautinių institucijų ir tarptautinės tvarkos atstatymą“.
Apie ką gi šie lyderiai konkrečiai kalbėtųsi? Visų pirma apie tarptautinių sveikatos ir ekstremalių situacijų valdymo institucijų atnaujinimą arba tam tikras reformas, reikalingas siekiant užtikrinti maksimalų informacijos skaidrumą, taip pat apie išteklius, kurių galėtų prireikti mikrobiologiniams tyrimams, vaistams bei medicinos ir logistikos sistemų efektyviam veikimui kitos pandemijos metu. Taip pat jie turėtų parengti istorinį tarptautinio masto priemonių paketą ekonomikos gaivinimui globaliu mastu.
Elektroninės erdvės, pabėgėlių srautų, kosmoso, energetikos ir kitų sričių reguliavimui turėtų būti sukurtos visiškai naujos institucijos, įskaitant ir tokių sričių kaip Arktis, taip pat periferijų, jungiančių buvusią sovietinę erdvę su Europa ir Azija, kontrolę.
Grįžtant prie grynosios geopolitikos ypatingas dėmesys krizės akivaizdoje turėtų būti skiriamas Vidurio Rytų ir Rytų Azijos regionams, kur regioninio saugumo sistemos, švelniai tariant, nėra ypatingai tvirtos. Kad būtų išvengta tarptautinės sistemos destabilizacijos, JAV, Kinijos ir Rusijos lyderiai taip pat greičiausiai aptartų ir potencialią ekonominę ir/ar administracinę pagalbą vadinamosioms žlugusioms (failed states) ar tiesiog silpnoms valstybėms Rytų Europoje, Centrinėje, Pietų ir Pietryčių Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Karibų jūros regione.
Ar egzistuoja alternatyva dabartinei pasaulio tvarkai?
Nepaisant plačiai įsišaknijusios nelygybės, ekonominio vystymosi sąlygotos klimato kaitos ir kitų savo netobulumų, dabar egzistuojanti ar ikipandeminė pasaulio tvarka ir tarptautinės sistemos funkcionavimo logika visgi gali būti suvokiama kaip pati taikiausia, produktyviausia ir geriausiai organizuota žmonijos istorijoje — ji sujungė žmoniją per transportą, prekybą ir šiuolaikines technologijas ir išvedė milijonus žmonių iš skurdo.
Taigi idealiausia alternatyva dabartinei pasaulio tvarkai iš esmės galėtų būti vadinama „liberaliosios pasaulio tvarkos antruoju dubliu”, daugiausiai koncentruojantis į jos netobulumų atitaisymą bei stengiantis išlaikyti jos geriausius elementus. Atsižvelgiant į tai, turi būti konsoliduoti liberaliąja pasaulio tvarką stabilizuojantys tarptautinių ir viršvalstybinių institucijų, tokių kaip Jungtinės Tautos, Pietryčių Azijos valstybių asociacija ar Europos Sąjunga, pasiekimai.
Taip pat koronaviruso krizės akivaizdoje trims didžiosioms valstybėms būtų paranku aptarti įsisenėjusius ir vis labiau įsisiūbuojančius konfliktus Vidurio Rytuose, Šiaurės Rytų Azijoje ar posovietinėje erdvėje, tačiau akivaizdu, kad šių konfliktų sprendimas ir baigtis, kalbant geopolitiniais terminais, vis tiek sukurtų vadinamąją nulinės sumos žaidimo (zero sum game) situaciją su dviem — laimėjusių ir pralaimėjusiųjų — pusėmis.
Galiausiai, Europos žiniose jau buvo rašyta apie tai, kad naujoji pasaulio tvarka visų pirma turėtų reikšti, jog globalios krizės suvaldymui prireiks ne tik valstybių intervencijos, bet ir visuomenės, kurios prioritetai pamažu krypsta nuo rinkos prie teisingumo ir gerovės sąvokų, aktyvumo. Panašu, kad koronaviruso sukelta krizė paskatins jei ne valstybių lyderius, tai jų visuomenes inicijuoti pokyčius, kurie vestų ir šia linkme.
Tekstas parengtas pagal portale South China Morning Post publikuotą straipsnį:
Studin, I. Will the US, China and Russia come together to shape a new world order post-coronavirus? South China Morning Post. 11 April, 2020.
