Šiandien ir rytoj Briuselyje posėdžiauja Europos Vadovų Taryba. Šiame renginyje susitinka vyriausybių vadovai, su retomis išimtimis — valstybių galvos. Nagrinėjami klausimai irgi didžia dalimi priklauso šalių vykdomosios valdžios kompetencijai.
Kas įrašyta į šios savaitės darbotvarkę? Klimato kaitos problemų įtrauka į nacionalinius ekonomikos planus, bendras solidaresnis Europos Sąjungos atsakas į pandemiją, saugumas terorizmo akivaizdoje.
Užsienio santykių srityje bus kalbama apie vis agresyvesnius Turkijos veiksmus bei bandoma įrėminti atgimstančias viltis dėl Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų santykių, kurie per pastaruosius Trumpo administracijos metus prarado stabilų pamatą, perkrovimo.
Klausimas dėl papildomos naštos prisiėmimo
Pradėsiu nuo klausimo, kuris išskirtinai svarbus ir Lietuvai. Kalbu apie atsaką į COVID-19 pandemiją. Šalia veiksmų, kurių, atsižvelgdamos į savo konkrečią situaciją, neišvengiamai imasi valstybės narės, egzistuoja ir bendras planas. Jis skyla į dvi dalis.
Pirma. Europos Sąjunga jau suformavo 750 mlrd. eurų Atsigavimo fondą, kurio lėšos turi būti skiriamos tiek šalių ekonomikoms atgaivinti, tiek jų sveikatos apsaugos sektoriams pritaikyti, pertvarkyti ir modernizuoti. Tiesa, iki tol, kol šis fondas virs realiu finansų srautu jis turi būti patvirtintas tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniuose valstybių narių parlamentuose, ir čia gali rastis kliūčių.
Galutinis Europos Parlamento sprendimas labai priklauso nuo to, ar į fondo valdymo sąlygas bus įtrauktas finansinio skaidrumo ir atskaitomybės leidžiant lėšas principas. Kol kas tam labai priešinasi Lenkija ir Vengrija, šiame reikalavime sugebančios įžvelgti neva kažkokį pasikėsinimą į jų nepriklausomybę.
Kita vertus, didžioji šio fondo dalis yra subsidijos, ir pirminis šių lėšų šaltinis yra ES vardu pasiskolintos lėšos. O tai reiškia, jog arba visi ES piliečiai sulauks naujų mokesčių, arba ateityje labai mažės bendras Sąjungos biudžetas.
Piliečiai savo parlamentarų gali paklausti, o kodėl jie turi prisiimti papildomą naštą? Problema gali būti ir tai, jog dalis nacionalinių parlamentų turi ganėtinai komplikuotas ilgo laikotarpio procedūras, ypač kai kalbama apie papildomus įsipareigojimus. Tad išlieka įtampa, jog procesas gali gerokai išsitęsti.
Aktyvesnio piliečių švietimo būtinybė
Antra, labiau taktinė, bet tikrai itin svarbi kovos su pandemija plano dalis — sveikatos sistemos atsparumo stiprinimas bei artėjanti Sąjungos piliečių vakcinacija, ypatingą dėmesį kreipiant į jos logistiką.
Vadovų Tarybos metu turėtų būti kalbama apie skiepijimo strategijas, greitųjų testų naudojimą bei jų rezultatų pripažinimą, platesnį Europos sveikatos duomenų naudojimą bei palaipsnį ir suderintą ribojančiųjų priemonių švelninimą.
Kokia išankstinė Lietuvos pozicija minėtu klausimu? Turima informacija leidžia sakyti, jog Lietuva iš esmės yra nusiteikusi šioje srityje visiškai palaikyti siūlomus planus. Tikėtina, jog prezidentas patvirtins Lietuvos pasirengimą masiniam skiepijimuisi, vos tik galutinai bus patvirtinta vakcina nuo COVID-19.
Lietuva taip pat pasisako už bendrą greitųjų antigeno testų pirkimą, platų jų naudojimą bei šių testų pripažinimo elektroninius sertifikatus, kas turėtų gerokai palengvinti verslo darbą bei piliečių galimybes laisviau judėti.
Pozicija priimtina, logiška ir bent jau retorikos prasme tinkama. Kita vertus, ypač įvertinus situaciją Lietuvoje, bent aš manyčiau, jog būtinas gerokai aktyvesnis piliečių švietimas ir griežtesnis dezinformacijos stabdymas.
Gaunantieji nepatenkinti, jog duodama per mažai
Jei pandemijos suvaldymo baruose didesnių ginčų tarp valstybių narių neturėtų būti, tai kitas — klimato kaitos klausimas, tikėtina, bus gerokai aštresnis.
Šios savaitės Vadovų Taryba turėtų sutarti, jog Sąjunga iki 2030 metų prisiims ambicingesnius šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo tikslus, o valstybės narės iki metų pabaigos pateiks atnaujintus nacionalinius veiksmų planus.
Ir va čia laukiama rimtų ginčų, mat šiuo klausimu tradiciškai yra susiformavusios dvi stovyklos. Dalis ambicingesnių valstybių (tarp jų Danija, Liuksemburgas, Švedija, Suomija, Niderlandai, Prancūzija, Ispanija, Austrija, Airija, Portugalija ir kaimyninė Latvija) laikosi pozicijos, jog turi būti priimtas 55 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo tikslas. Šios šalys nekelia jokių papildomų sąlygų.
Lenkija ir Vengrija su 55 proc. mažinimo tikslu sutinka tik tuo atveju, jei atsirastų nemokami taršos leidimai, didesnis modernizacijos fondas (Vengrija reikalauja, kad fondas jai būtų padidintas 6 proc.) bei kitos papildomos kompensacijos.
Visos keturios Višegrado šalys, taip pat prie jų prisišliejusios Rumunija, Bulgarija bei dvi Baltijos sesės — Estija ir Lietuva pageidauja, kad našta būtų sumažinta lengvinančiomis nuostatomis, o, nustatant galutinius mažinimo tikslus, atsižvelgta į BVP vienam gyventojui ir ganėtinai neapibrėžtą „solidarumu paremtą naštos pasidalijimo mechanizmą“ (supraskime, mes vargšai, duokit dar). Ši šalių grupė taip pat reikalauja, jog mažesnių pajamų valstybėms narėms būtų padidintos modernizacijos fondo lėšos.
Na kaip visada. Yra tie, kurie moka, ir tie, kurie gauna. Gaunantieji yra nuolat nepatenkinti, jog duodama per mažai.
Ranką ištiesusios Lietuvos vizija
Savo pozicijos minėtu klausimu šiandien Vadovų Taryboje posėdžiausiantis šalies prezidentas viešai nėra išdėstęs.
Tiesa, nesistebiu. Tokia neambicingos, nuolat ranką ištiesusios Lietuvos vizija tiek gerai sukalta į šalies gyventojų galvas, kad dėl reitingų kovojantis gerovės prezidentas vargu ar kada ryšis kokiems nors didesniems tikslams.
Nors bent aš netikiu, kad gerovę galima sukurti svetimais pinigais, nuolat stovint šalikelėje su ištiesta ranka.
Kokie bus galutiniai sprendimai sužinosime rytoj ir būtinai kitą savaitę juos pakomentuosiu, bet man norėtųsi ambicingesnės Lietuvos.
Galų gale vyriausybę sudarys ne vadinamieji profesionalai
Rytoj Lietuvos Seimas turėtų tvirtinti naują šalies vyriausybę.
Pirmą kartą po 1990 metų turiu viltį, jog galų gale vyriausybę sudarys ne vadinamieji profesionalai, kurie itin dažnai po vadinamojo išmanymo kaukėmis slepia biurokrato sielą ir konformizmą, o ambicingi politikai. Jei ne visi, tai bent dauguma.
2016 metų gruodžio 13 dieną tvirtinant Sauliaus Skvernelio vyriausybę Seime kalbėjau: „Iki rinkimų valstiečių ir žaliųjų programose ir kalbose (…) vyravo du žodžiai – „pokyčiai“ ir „darna“. Dabar matau vieną – „darna“. Tekste įvairiuose kontekstuose jis paminėtas 112 kartų, tad tampa savotišku raktu, kuris privalėtų spręsti esmines Lietuvos gyvenimo problemas.“
Pabandę pažiūrėti detaliau, aptinkame, jog kultūra minima 253 kartus, sveikata – 195 kartus, verslas – 167, ekonomika – 152 kartus…
Nors iki rinkimų ir buvo žadėti pokyčiai, pačioje S. Skvernelio vyriausybės programoje tas žodis prisimintas tik vieną kartą.
Kad ir kaip vertintumėme, komiška, jog dabar kritikuodamas Ingridos Šimonytės vyriausybės programą, nueinantis premjeras ieško pokyčių.
Pokyčiai pabėgo
Rimčiau, visų pirma žvelgdama per europinę prizmę, I. Šimonytės vyriausybės programą ateityje prisiminsiu dar ne kartą, o dabar tiesiog pažaisiu semantikos žaidimą.
Darnos lankose I. Šimonytės vyriausybės programa tikrai nusileidžia S. Skvernelio ambicijoms. Vos septyneri, ir tie patys išvestiniai, dariniai: šešis kartus minimas „darnus judumas“, o vieną — „darnus šalies regionų vystymasis“. Jokio moralinio apeliavimo į darną kaip dorybę, priešingai nei Skvernelio programoje, nematyti.
O va pokyčiai programoje, kuri yra kiek trumpesnė nei S. Skvernelio, minimi 16 kartų. Ir, pabrėšiu, minėtose vietose išties kalbama apie pokyčius.
Komiškai ir tai, kad S. Skvernelio vyriausybės programoje itin populiarus terminas tęstinumas, tad akivaizdu, jog pokyčiai pabėgo, nes aną vyriausybės programos projektą kompiliavę biurokratai jokių pokyčių nenori.
Ne viskas darna, kas rėdosi jos rūbu
Koks esminis S. Skvernelio ir I. Šimonytės vyriausybės programų skirtumas?
I. Šimonytės programoje tikrai nepalyginamai mažiau tuščio biurokratinio vapaliojimo, tokio dažno darbą baigiančio premjero tekste. Akivaizdu, kad nueinančios vyriausybės programa buvo sumesta biurokratų kabinetuose, kartais net nepasivarginus išrankioti pasikartojimų.
Galite paklausti, o kodėl staiga ėmiausi semantikos? Tiesiog primenu, ne viskas auksas, kas auksu žvilga, ir ne viskas darna, kas rėdosi jos rūbu. Ką labai gražiai šią savaitę pademonstravo S. Skvernelis.
Žinau, kad tas, kas išties myli, apie meilę nekalba. Tad tikiuosi, jog mažiau kalbant apie darną (kad ir ką turėtume galvoje — sugyvenimą, balansą, tvarumą), gyvenime darnos bus daugiau.
Nuo šiol savo apžvalgų pabaigoje pristatysiu jums, kokių tekstų galite tikėtis ateinančios savaitės „Europos žiniose“.
Kita savaitė bus skirta naujajai daugiametei finansinei perspektyvai (DFP). Kiekvieną dieną — po tekstą, kuris leis geriau suprasti, kaip formuojamas biudžetas ir ko galima iš jo tikėtis.