Strasbūro savaitė, kaip įprasta, buvo kupina įvykių. Diskutuota apie padėtį prie Europos Sąjungos sienos su Baltarusija, balsuota už ES ateinančių metų biudžetą, nutarta, jog Sąjunga privalo garantuoti savarankišką svarbiausių žaliavų, būtinų daugelio produktų ir įrengimų gamybai, tiekimą.
Taip pat aptarta būtinybė praplėsti legalios migracijos į ES priemones ir tokiu būdu bandyti spręsti Bendrijos demografinius iššūkius bei darbo rinkos problemas. Pateikti siūlymai, kaip užkirsti kelią vaistų trūkumui ES, padidinti jų prieinamumą bei kainų skaidrumą.
Aistros dėl žemės
Kaip ir dera Europos Parlamente, diskusijos buvo aktyvios, o, susikirtus priešingoms pozicijoms, sulaukta ir labai aistringų vertinimų.
Vis dėlto net šiame prieštarų kupiname kontekste antradienio debatai dėl naujosios bendrosios žemės ūkio politikos buvo išskirtiniai. Dalis europarlamentarų džiaugėsi, kad dar niekada žemės ūkio politikos reforma nebuvo tokia „žalia“.
Kiti aiškino, jog naujoji tvarka bloga, bet už ją reikia balsuoti, nes dabartinė — dar blogesnė. Aršiausi oponentai aiškino, jog dokumentas tuščias, neliko jokių rimtų aplinkosauginių reikalavimų, taigi jiems teks balsuoti prieš.
Galutinis balsavimo rezultatas ES asamblėjoje palankesnis buvo tiems, kurie palaikė naująją žemės ūkio sektoriaus politiką. Tad 452 balsais prieš 178 (susilaikė 57 parlamentarai), dokumentas buvo priimtas.
Klimato ir ekologijos įtampos
Visą galimą europinės žemės ūkio politikos pokyčių paketą Europos Komisija pateikė dar praėjusiai Europos Parlamento kadencijai. Vis dėlto, kai kalbama apie labai didelių finansų srautų paskirstymą, ginčų išvengti neįmanoma. Žinant, kad įvairios paramos žemės ūkiui priemonės sudaro apytikriai trečdalį ES biudžeto ir kalbama apie 270 mlrd. eurų, supranti, kodėl svarstymo procesas nuolat strigo.
Dauguma sutiko, kad pasaulis keičiasi, atsiranda naujos — klimato kaitos ir ekologijos įtampos, kurios anksčiau nebuvo vertinamos. Vis dėlto svarstant, kokia dalis žemės ūkiui skirtų lėšų turi tekti žaliojo kurso tikslams siekti, nuomonės išsiskyrė.
Ginčai kilo ir dėl socialinių garantijų žemės ūkio darbuotojams, išmokų perskirstymo jaunų ūkininkų ar privalomų išmokų lubų didiesiems ūkiams nustatymo.
Sutarimo net po kelerių metų diskusijų pasiekti nepavyko, o Daugiametė finansinė perspektyva 2021-2027 metams (kitaip sakant, europinės išmokos) pernai patvirtinta žemės ūkiui paliekant tą patį režimą, kaip ir ankstesniais metais.
Tada sutarta, jog kampų glaistymui reikia papildomo laiko, o naujosios priemonės pradės veikti nuo 2023 metų. Tuo pačiu metu prasidėjo ir beveik metus trukusios tarpinstitucinės derybos, vadinamasis trilogas.
Trilogo mechanizmas
Kadangi savo ketvirtadienio įrašuose pasakoju ne vien apie tai, ką darome, bet ir tai, kaip vyksta politinis procesas ir kodėl ne visada galima pasiekti trokštamo rezultato, dabar trumpam nukrypsiu nuo žemės ūkio politikos peripetijų ir paaiškinsiu, kas tas trišalis dialogas, trumpai vadinamas trilogu, ir kam jo reikia.
Be abejo, visi girdėjote labai įprastą populistų šauksmą, kad gyvename pagal tai, ką Briuselis liepia. Tai nesąmonė jau vien todėl, kad Briuselis nėra žmogus, ir jokių sprendimų jis nepriiminėja.
ES sprendimus paprastai po ilgų derybų ir konsultacijų priima trys institucijos — Europos Parlamentas, Europos Komisija ir Europos Vadovų Taryba, vienijanti visas šalys nares.
Dauguma europinių teisės aktų tose srityse, kurios pagal Sutartį priskirtos Sąjungai, priimami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, kai Parlamentas ir Taryba (kitaip sakant, valstybės narės) randa bendrą sutarimą.
Tais atvejais, kai kompromisų pasiekti nepavyksta, įsijungia trilogo mechanizmas. Tokiu atveju derasi ir kompromisų ieško jau trys institucijos, ir šalia Parlamento bei Tarybos atstovų sėdi ir Komisijos atstovas.
Balansas tarp ekonominių ir ekologinių tikslų
Parlamentui atstovauja atitinkamo komiteto pirmininkas, už pasiūlymą atsakingas pranešėjas ir šeši šešėliniai pranešėjai, atstovaujantys kitoms parlamento politinėms frakcijoms. Kitoje pusėje derasi Komisijos atstovas ir visų valstybių narių atstovai. Prieš prasidedant tokioms deryboms, Parlamento derybininkai gauna konkrečius įgaliojimus bei prioritetų sąrašą. Radus kompromisą, informacija verčiama į oficialias ES kalbas ir siunčiama visiems Parlamento nariams. Taip garantuojama, kad sprendimai bus priimti atvirai ir skaidriai.
Koks sudėtingas kelias turi būti įveiktas, kol sprendimas pasiekia Parlamento salę, rodo ir tas faktas, kad konkrečiu naujosios Žemės ūkio politikos atveju kompromisai pasiekti po 29 derybų raundų.
Ką pavyko sutarti, kitaip sakant, dėl ko Europos Parlamentas balsavo antradienį?
Svarstant žemės ūkio politikos klausimus neišvengiamai teko rasti priimtiną balansą tarp ekonominių ir ekologinių tikslų. Tokie sprendimai visada yra labai politiškai įtempti, mat dešinesni politikai siekia pirmenybę teikti verslo, konkrečiu atveju ūkininkų, interesams, o kairesni — aplinkosaugai.
Savo trigrašį įkišo ir valstybės narės, derybų metu ganėtinai aršiai kovojusios, kad nustatant išmokų žemės ūkiui taisykles valstybės narės nebūtų verčiamos įtraukti žaliojo kurso reikalavimų.
Žaliųjų kritika
Priimtas reglamentas valstybėms narėms suteikia ganėtinai didelę veiksmų laisvę, tačiau ji ribojama tikslų, kurie prisiimti vadinamuosiuose Strateginiuose planuose. Pastaruosius iki šių metų pabaigos turi patvirtinti Europos Komisija.
Imperatyviai nurodoma, kad ne mažiau kaip 35 proc. šaliai numatyto kaimo plėtros biudžeto būtų skirta visoms su aplinkosauga ir klimatu susijusioms priemonėms, o ne mažiau kaip 25 proc. kiekvienos šalies ūkininkams numatytų tiesioginių išmokų paskirtos vadinamosioms ekologinėms schemos. Tiesa, anksčiau Europos Parlamentas reikalavo didesnės — 30 proc. dalies.
Tokiu rezultatu ypatingai nepatenkinti buvo žalieji. Kalbėdamas savo grupės vardu kolega Bronis Ropė aštriai kritikavo dokumentą, teigdamas jog nepavyko pasiekti nei ekologijos, nei veiksmingų ekosistemų tikslų. Jis aiškino, kad turėsime „chaosą, nes naujoji Bendroji žemės ūkio politika, jei ne visoms 27-ioms, tai bent 15 valstybių narių leis daryti, ką tik jos nori.“
Griežtą jo vertinimą palaikė ir kiti kalbėję Žaliųjų frakcijos nariai. „Tai yra juoda diena Europai, juoda diena ūkininkams — 50 proc. lėšų bus išmokėta tiems, kurie turi daugiausia žemės, niekas nesikeis aplinkosaugoje, nes valstybės narės pasiteisins lankstumu“, — toks buvo jų galutinis verdiktas.
Karolio Didžiojo taisyklė
Visi trokštame valgyti sveiką įperkamą maistą, o tai tiesiogiai priklauso nuo to, kaip seksis 10 mln. ES ūkių, du trečdaliai kurių valdo mažesnį nei 5 ha plotą. Dabar įstatymu apibrėžta, kad mažiesiems ūkiams privaloma perskirstyti ne mažiau kaip dešimtadalį visų valstybei narei skirtų išmokų.
Įvertinus tai, kad tik 11 proc. ES ūkininkų yra jaunesni nei 40 metų, o net 32 proc. — vyresni nei 65-erių, numatytos specialios paramos priemonėms jauniesiems ūkininkams.
Vis dėlto, mano galva, labai blogas dalykas tas, kad derybų metų Europos Komisijai pavyko atmesti lubų išmokoms įvedimą, nors prieš metus Parlamentas balsavo už tai, jog metinės tiesioginės išmokos, viršijančios 60 tūkst. eurų, turėtų būtų laipsniškai mažinamos nustatant 100 tūkst. eurų metinę išmokų ribą.
Aistringi ginčai virė ir dėl bandymo įvesti (nors gal tiksliau būtų sakyti, sugrąžinti) sėjomainos reikalavimą, kuris padėtų atkurti dirvožemio kokybę bei garantuotų sveikesnį derlių.
Per pastaruosius beveik pusę šimtmečio įsigalėjo ūkininkavimas, kai naudojama daug trąšų, nesilaikoma sėjomainos ar auginamos vienos rūšies kultūros. Tokio ūkininkavimo oponentai reikalavo, kad būtų sugrąžinta dar viduramžiais Karolio Didžiojo įvesta kultūrų mainos taisyklė.
Vis dėlto nugalėjo labai aktyviai tokiam reikalavimui pasipriešinusi Prancūzija ir Pietų Europos valstybės.
Samdinių teisės
Tiesa, mainais už tai, kad būtų atsisakyta griežtai reglamentuotos privalomos sėjomainos, parlamento derybininkams pavyko išlaikyti kai kurias kitas aplinkosaugines priemones.
Naujas rimtas laimėjimas yra ir tai, jog socialdemokratų frakcijos iniciatyva atsirado išlyga, jog tiesioginės išmokos privalo būti siejamos su reikalavimu garantuoti ūkyje samdomų darbuotojų teises.
Tokį reikalavimą valstybės narės laisvanoriškai galės įsivesti nuo 2023 metų, o nuo 2025-ųjų jis bus privalomas.
Krizių valdymo biudžetas
Parlamentas taip pat patvirtino ir daugiau priemonių, kurios padėtų ūkininkams kovoti su grėsmėmis ir krizėmis.
Numatyta, kad jau po metų pradės veikti 450 mln. eurų apimties specialus krizių valdymo biudžetas, kurio lėšos padėti švelninti ar eliminuoti ūkininkų nuostolius patiriamus dėl rinkos svyravimų ar gamtos kataklizmų.