2017 metų sausio 20 dieną JAV federalinė rinkimų komisija sulaukė pirmųjų 2020-ųjų metų prezidento rinkimų agitacijos kampanijos įregistravimo dokumentų. Tai buvo ką tik išrinkto 45-ojo JAV prezidento Donaldo Trumpo prašymas, pateiktas praėjus vos kelioms valandoms po inauguracijos ceremonijos.
Po gero pusmečio, liepos 28 dieną, verslininkas ir buvęs Merilando atstovas Atstovų Rūmuose Johnas Delaney tapo pirmuoju demokratu, kuris viešai paskelbė pradedąs rinkiminę agitaciją dėl kandidatavimo į prezidentus.
Pasiekė rekordą
Tiek Trumpas, tiek Delaney atitinkamai pasiekė anksčiausiai paskelbtos perrinkimo ir rinkimų agitacijos kampanijos pradžios rekordą. Bet net ir nesivaikantys rekordų kandidatai savo agitaciją pradėjo likus bent pusantrų metų iki rinkimų.
Lyginant tiek su Europos, tiek su didžiosios daugumos kitų šalių rinkimų organizavimo ypatumais, JAV neabejotinai išsiskiria ankstyva agitacijos kampanijų pradžia, jų organizavimo masteliais bei milijoniniais biudžetais.
Kelerius metus besisukantis rinkimų ciklas suteikia gausybę politinės medžiagos žurnalistams, ekspertams ir analitikams.
Apklausų vykdytojams priešrinkiminiai metai yra pats intensyviausias darbymetis. Ilgametis politikos apžvalgininkas ir žurnalistas Jeffrey Greenfieldas prasitarė, jog politinėje žurnalistikoje apklausos prilygsta stipriems narkotikams, sukeliantiems ne tik nepakeliamą priklausomybę, bet ir nepamatuojamą žalą.
Nors ir žinodami, kad spėjimai yra beviltiški, neretai žurnalistai bando ištraukti ateities prognozes iš analitikų: sausio 31 dieną apie 60 proc. Ajovos rinkėjų demokratų dar nebuvo apsisprendę dėl kandidato, nors iki pirminių rinkimų — vasario 3 dieną vyksiančių Ajovos sueigų — buvo likę vos kelios dienos.
Trumpo šansai geri
Šis faktas netrukdė žurnalistams bei analitikams ir toliau spėlioti, kas bus nugalėtojas. Apklausas rengiančios kompanijos ir nuo jų priklausomi žurnalistai patyrė nemažą sukrėtimą per 2016-ųjų metų prezidento rinkimus, kai Trumpas triumfavo kovoje dėl Baltųjų rūmų, nors didžioji dalis apklausų pergalę pranašavo demokratų kandidatei Hillary Clinton.
Šie metai taip pat nėra išskirtiniai ir spėliojimai, kas turi daugiau galimybių laimėti šiųmečius prezidento rinkimus, prasidėjo su pirmųjų kandidatų paskelbimu.
Atsiribojus nuo apklausų ir paprasčiausių simpatijų/neapykantos tam tikram kandidatui fono, lengva sutarti, kad tiek Trumpas, tiek būsimas demokratų kandidatas turi gerus šansus tapti 46-uoju šalies lyderiu.
Ekonominė situacija yra Trumpo pusėje
Trumpas turi papildomą pranašumą kaip Baltųjų rūmų šeimininko pareigas einantis varžovas, kuriam tereikia būti perrinktam.
Dabartinė JAV ekonominė situacija taip pat yra Trumpo pusėje: aukštas vartotojų pasitikėjimas, optimizmas dėl ateities, rekordiškai mažas nedarbas.
Be abejo, kritikai gali pridurti, jog jaunosios kartos optimizmas senka, o nedarbo rodikliai pamiršta įtraukti žmones, kurie tiesiog nebeieško darbo arba dirba ne visą darbo dieną.
Vis dėlto bendra JAV gyventojų nuotaika ir vartojimo įpročiai rodo pastebimą pakilimą.
Ekonominė situacija gali būti vienas stipriausių faktorių, garantuojančių Trumpo perrinkimą.
Tad jei esama situacija išliks iki rinkimų dienos, JAV neištiks netikėti katastrofiški įvykiai, o Trumpas išvengs naujų skandalų (nors panašu, kad jie tik sustiprina jo rėmėjų entuziazmą), galime lengvai spėti, jog antra kadencija jam garantuota.
Trumpo ateities sprendimus sunku numatyti
Tad ką Trumpas žada ateinantiems ketveriems metams ir ko gali tikėtis tarptautinė bendruomenė?
Skeptikai trumpai atsakytų, jog vienintelis dalykas, kurio galima tikėtis, — tai netikėtumai ir nepastovumas. Iš dalies jie teisūs: nemaža dalis Trumpo užsienio politikos sprendimų buvo pareikšti tviteryje, nepasitarus su atsakingais patarėjais ir nepranešus sąjungininkams.
Tačiau nereikia pamiršti, kad JAV puikiai veikia valdančiųjų institucijų galių padalijimo principas (checks and balances), todėl vykdančiajai valdžiai atstovaujantis prezidentas neturi galimybių viską nuspręsti vienas pats.
Trumpo patarėjų ir diplomatų būrys nebūtinai įneš stabilumo, bet bent jau galės sušvelninti drastiškus pasisakymus ar pristabdyti skubius sprendimus. Kokie bus tie ateities sprendimai — išties sunku numatyti.
Neužsimena apie jokius antros kadencijos planus
Trumpo rinkimų agitacija stebina ateities strategijų trūkumu. Savo rinkiminėje programoje Trumpas pristato pirmosios kadencijos pasiekimus, susitelkdamas ties pažadų tesėjimu, bet neužsimena apie jokius antros kadencijos planus.
Vis dėlto tai nebūtinai reiškia idėjų vakuumą ar nestabilumą: Buvęs prezidentas Barackas Obama, siekdamas antros kadencijos 2012-ais metais, taip pat nesišvaistė ateities pažadais ir pabrėžė jau įvykdytus pasiekimus.
Ši strategija yra vienas iš tų pranašumų, kuriais pasinaudoja antros kadencijos siekiantys kandidatai: jei rinkėjui patinka tai, kas jau nuveikta ir kokia buvo kryptimi tęsiama JAV politika, jam nebereikia ateities įsipareigojimų, nes kryptis ir pagrindinės idėjos jau ir taip aiškios.
Trumpas susitelkia ties idėjų tęstinumu, o tai jau savaime yra šioks toks stabilumas. Išpildyti pažadai bei administracijos pasiekimai skamba ir Trumpo susitikimuose su rinkėjais. Ateitis juose apibrėžiama bendrais šūkiais, žadančiais dar geresnį rytojų ir tokių Amerikos vertybių, kaip asmeninė, religinė laisvė, teisė gintis ir teisę į gyvybę, saugojimu.
Be abejo, šiuose susitikimuose didžioji dalis dalyvių yra aktyvūs Trumpo rėmėjai, tad ateities strategijos, skirtos patraukti rinkėjus į savo pusę, jiems ne itin ir būtinos.
Trumpo programos abstraktumas ir ateities įsipareigojimų vengimas netrukdo nei jo rėmėjams, nei pačiai Respublikonų partijai.
Sugebėjo patraukti savo buvusius politinius priešininkus
Stebint rinkimų kampanijos susitikimus, kurie labai panašūs į sporto renginius su įsiaudrinusiais fanais, skanduojančiais „USA“ patriotinių dainų fone (Trumpas tradiciškai įžengia į sceną, grojant Lee Greenwoodo hitui „God bless the USA“), neįmanoma nesižavėti Trumpo oratoriniais ir minios valdymo gebėjimais.
Per savo prezidentavimo laikotarpį Trumpas sugebėjo patraukti į savo pusę net ir buvusius politinius priešininkus. Respublikonai, kritikavę Trumpą per 2016 metų rinkimų kampaniją, gan greitai susivokė, kad tai tik pakenks jų perrinkimo galimybėms ir populiarumui.
Toks uolus Trumpo palaikymas verčia manyti, kad šiame rinkimų cikle rinkėjams užtenka asmenybės ir šūkių, rinkiminė programa nėra būtina ir panašu, kad Respublikonų partija su tuo sutinka.
Absoliutus partijos lojalumas Trumpui, kuris dar labiau išryškėjo apkaltos metu, politologus verčia keisti partijos pavadinimą iš Respublikonų į Trumpo partiją.
Nors kritiški balsai vis dar pasigirsta iš kelių senatorių, didžioji dauguma partijos narių arba susilaiko nuo kritikos arba išreiškia aktyvų palaikymą.
Senosios prieš Trumpo laikų Respublikonų partijos rėmėjai išties susidurs su nemaža problema šiuose prezidento rinkimuose, ypač jei demokratai išsirinks kandidatą, palaikantį radikalesnes reformas.
Alternatyviems varžovams minimalus dėmesys
Alternatyvų Trumpui yra, tačiau jos sulaukia minimalaus dėmesio iš demokratų pusės ir beveik atviro ignoravimo iš Respublikonų partijos. Respublikonų partija visą dėmesį sutelkė Trumpo perrinkimui, o kelios valstijos netgi atsisakė pirminių rinkimų, argumentuodamos tuo, jog Trumpas užtikrintai laimės, o jie savo ruožtu sutaupys lėšų.
Buvęs Masačusetso gubernatorius Billas Weldas ir konservatyvios pokalbių programos vedėjas bei buvęs Ilinojaus atstovas Atstovų Rūmuose Joe Walshas turi minimalius šansus tapti respublikonų kandidatais į prezidentus.
Nors juodu abu jungia siekis pasipriešinti Trumpo vedamai politikos krypčiai, vis dėlto jie yra gan skirtingi kandidatai.
Weldas atstovauja libertarines pozicijas ir 2016 metais jau yra dalyvavęs prezidento rinkimų kampanijoje, kurioje buvo Libertarų partijos kandidato Gary Johnsono pasirinktas kandidatas į viceprezidentas.
Verta pažymėti, jog tais metais Johnsonas surinko rekordinį kiekį balsų ir įėjo į istoriją kaip vienas sėkmingiausių „trečiosios“ (ne demokratų ir ne respublikonų) partijos kandidatas.
Billas Weldas pasisako už gan liberalią socialinę politiką, tačiau pabrėžią fiskalinį konservatyvumą ir biudžeto deficito mažinimą.
Užsienio politikos atžvilgiu Weldas panašus į demokratų kandidatus: jo pirmosios šimtas kadencijos dienų būtų skirtos išlaidoms mažinti ir santykiams su JAV sąjungininkais atkurti.
Jis taip pat pabrėžia karinę ir ekonominę Kinijos grėsmę, pasisako už Irano branduolinį susitarimą, taip pat kritikuoja Rusiją kaip iššūkį pasaulinei tvarkai bei smerkia Putino bandymus perbraižyti žemėlapį atkuriant buvusios Sovietų Sąjungos sienas.
Weldas taip pat išsiskiria iš kitų respublikonų savo klimato kaitos politika: klimato kaitą jis įvardija kaip egzistencinę grėsmę, kuri turėtų sutelkti šalį bendram veikimui. Nepaisant liberalių pozicijų klimato kaitos ir socialinės politikos atžvilgiu, Weldas neabejotinai turi daugiau bendrų idėjų su tradicine respublikonų ir ypač libertarų pozicija — tai mokesčių mažinimas, valdžios galių apribojimas, laisvoji prekyba.
Kovoja prieš Trumpo asmenybę
Walsho istorija panaši į religinio atsivertėlio nueitą kelią: kadaise jis buvo aršus Trumpo gynėjas ir Obamos bei Demokratų partijos kritikas, garsėjęs asmeninėmis atakomis ir kontraversiškais pasisakymais, o 2019 metais Walshas pareiškė, jog Trumpas yra nekompetentingas melagis, keliantis pavojų Amerikai.
Pasak Walsho, toks jo politinis lūžis įvyko po 2018 metų Trumpo susitikimo su Putinu Helsinkyje — tada jis viešai pareiškė, jog Trumpas yra išdavikas.
Joe Walshas neslepia, jog jo rinkimų kampanija yra nukreipta ne prieš Trumpo politinius sprendimus, bet prieš pačią Trumpo asmenybę.
Walshas karjerą pradėjo kaip centrinių pažiūrų politikas, tačiau netrukus tapo ultrakonservatyvaus „Arbatėlės“ judėjimo (Tea party movement) aktyvistu.
Politinėje programoje Walshas pabrėžia savo konservatyvias pažiūras: biudžeto deficito sumažinimą, laisvąją prekybą, apribotą valdžios galią. Jo rinkimų programa nepateikia užsienio politikos strategijos, bet skirtinguose interviu ir publikacijose jis pasisako už ryšių su sąjungininkais stiprinimą, paramą NATO bei remia Vakarų Kranto prijungimą prie Izraelio valstybės.
Sutriuškino varžovus Ajovoje
Politiniams apžvalgininkams susikoncentravus ties demokratų pirminiais rinkimais, dalis rinkėjų turbūt nė neįtaria ar tiesiog pamiršo, jog Respublikonų partija taip pat rengė pirminius rinkimus Ajovoje.
Žinoma, jokios intrigos čia nėra: Trumpas surinko per 97 proc. balsų, Weldas — apie 1,3, o Walshas — apie 1,1 procentą.
Tad kyla klausimas, ar verta skirti dėmesio šiems Trumpo varžovams.
Kaip rinkimų kandidatams – greičiausiai ne, jų idėjoms – taip. Laisvoji rinka, deficito mažinimas, pagarba žvalgybos institucijoms, tvirta parama sąjungininkams ir griežti santykiai su tokiomis valstybėmis kaip Šiaurės Korėja bei Rusija sugrąžina į senosios Respublikonų partijos, buvusios prieš Trumpą, laikus.
Nors Trumpas bent jau kol kas neteikia antros kadencijos strateginių planų, ateinančius ketverius metus galime prognozuoti pagal jo jau nuveiktus darbus ir susiformavusias tendencijas.
Galima ruoštis naujoms prekybos deryboms su Europa, įtemptiems santykiams su Iranu, pagrūmojimui NATO narėms ir tolesnei tarptautinių institucijų kritikai.
Nesunku tikėtis painiavos bendraujant su Rusija ir Turkija, nepajudinamos paramos Izraeliui, augančio finansavimo karinėms pajėgoms.
Gali pakeisti ištisą Respublikonų partijos istoriją
Daug sudėtingiau prognozuoti, kaip pasikeis Respublikonų partija.
Trumpo era baigsis po vienų arba penkerių metų ir jo įtaka sumažės. Sunku spėlioti, ar dabartinis partijos virsmas bus besitęsiantis procesas, ar partija vėl skils į kelias grupes, ir viena jų grįš prie senesniųjų pozicijų – laisvosios prekybos ar dėmesio biudžeto deficitui.
Nežinia, ar tie respublikonai, kurie palaiko Trumpą ne dėl ideologinių priežasčių, bet dėl politinės naudos, taps atgailaujančiais revizionistais.
Visi JAV prezidentai palieka rezonuojantį įspaudą, bet panašu, jog Trumpas, galbūt net pats to nesitikėdamas, pakeis ištisą Respublikonų partijos istoriją.